Читать онлайн книгу "Mums pasisekė"

Mums pasisekД—
Amy Bloom


Nusivylusios savo ЕЎeimomis, apie kino ЕѕvaigЕѕdД—s karjerД… svajojanti AirisД— ir jaunД—lД— jos sesuo Eva leidЕѕiasi ДЇ kelionД™ po penktojo deЕЎimtmeДЌio AmerikД… ieЕЎkoti ЕЎlovД—s ir turtЕі. Vedamos AirisД—s ambicijЕі, merginos nuo maЕѕo miestelio Ohajuje nusigauna iki netikД—tumЕі kupino Holivudo, Long Ailando dЕѕiazo klubЕі ir auksinД—s pakrantД—s pilaiДЌiЕі.

Airisė su Eva sutinka ir įtakingų draugų, ir nevykėlių; joms pasitaiko progų ir suklupti, ir sužibėti šalyje, kurioje netrūksta svajonių, skandalų, išdavysčių, o be to, vyksta karas. Mums pasisekė – nuostabiai parašytas romanas, pasakojantis apie sėkmę ir nesėkmes, laimę ir negandas, gyvenimo malonumus ir neišvengiamus pavojus, kurių pasitaiko tiek įprastose, tiek pačiose keisčiausiose šeimose. Nuo Bruklino grožio salonų iki Londono Vest Endo trapūs, keistoki, herojiški ir neužmirštami romano veikėjai myli, meluoja, apgaudinėja ir siekia išlikti.





Amy Bloom

Mums pasisekД—


Mano sesei Ellen





Pirma dalis

1939–1943





1.В Bet kur tave paЕѕinДЌiau



MirД— mano tД—vo Еѕmona. Motina pasakД—, kad reikД—tЕі nuvaЕѕiuoti pas jДЇ paЕѕiЕ«rД—ti, kas mums iЕЎ to.

BakstelД—jo man per nosДЇ ЕЎaukЕЎteliu, kuriuo valgД— greipfrutД….

– Supranti, – tarė ji, – tavo tėvas labiau myli mus, bet jis turi kitą šeimą – žmoną ir dukrą, truputį vyresnę už tave. Visi jų pinigai – iš tos moters šeimos. Nusišluostyk veidą.

Taip tiesiai kalbėti moka tik mano motina. Ji iki blizgesio nušveitė man kaklą ir ausis, tvirtai, net mano akių vokai įsitempė, supynė kasas. Paskui padėjome viena kitai apsirengti: ji apsivilko alyvinę šone užtraukiamą suknelę, o aš – rausvą su sagutėmis, kurias sunku pačiai susagstyti. Motina pasiėmė violetinę skrybėlaitę, dailiausias savo pirštines ir, nubėgusi kitapus gatvės, pasiskolino pono Portmano mašiną. Džiaugiausi, kad važiuojame, maniau, gal bus smagu turėti seserį. Nė kiek negailėjau, kad numirė ta kita tėvo žmona.



Laukdavome jo ištisą savaitę. Motina rytais sėdėdavo prie lango, o vakarais per vakarienę nepaliaudama rūkė. Grįžusi iš savo darbo „Hobsone“, nenustodavo raukytis, net pamasažavus kojas. Visą liepą tryniausi po namus, žaidžiau su pono Portmano pudeliu ir laukiau, kada pasirodys tėvas. Jei atvažiuodavo, tai paprastai prieš antrą valandą, kad nepraleistų laidos „Pokalbiai prie židinio“. Visi kartu jos klausydavomės. Mėgome prezidentą Ruzveltą. Atvažiavęs sekmadienį, tėvas atveždavo mamai pakelį „Lucky Strikes“, man – šokolado „Hershey“. Po vakarienės motina sėsdavo tėvui ant kelių, aš – tiesiai ant šlepečių. Jeigu transliuodavo „Pokalbius prie židinio“, tėvas mėgdžiodavo Ruzvel- to balsą.

– Labas vakaras, draugai, – sakydavo, įsikišdamas į burną šiaudelį vietoj kandiklio. – Labas vakaras, ponios ir ponai.

Nusilenkdavo motinai ir pakviesdavo:

– Eleonora, mieloji, gal valsą?

Jie šokdavo, pasileidę radiją, o tada ateidavo laikas man miegoti. Motina įsegdavo į plaukus kelis segtukus, kad šie susigarbiniuotų, o tėvas nešdavo mane į lovą niūniuodamas: „Gaila, kad nemoku šokti kaip sesutė Keitė“. Tada apkamšydavo mane ir išeidavo šokio žingsneliu. Pirmadienio rytą jo jau nebūdavo, aš likdavau laukti ketvirtadienio, kartais – kito sekmadienio.



Motina pastatД— maЕЎinД… ir pasiryЕЎkino lЕ«pas. TД—vo namas, dviaukЕЎtis mЕ«ras, buvo aukЕЎtais langais, nД—riniuotomis uЕѕuolaidomis ir plaДЌiais rudais laiptais, kurie pЕ«psojo prieЕЎais ЕЎvytinДЌias medines duris tarsi viena ant kitos sukrautos dД—ЕѕД—s.

– Tavo tėvas mėgsta gražiai gyventi, kai būna ne pas mus.

– Čia tikrai gražu, – pasakiau. – Galėtume gyventi čia.

Motina nusiЕЎypsojo ir lieЕѕuviu persibraukД— dantis.

– Gali būti, – tarė ji. – Ką gali žinoti.

Ji jau buvo sakiusi, kad pavargo nuo Abingdono, kur gyvenome nuo tada, kai gimiau. Jis net nepanašus į tikrą miestą, o jai iki kaklo įgrisę dirbti padavėja „Hobsone“. Dažnai kalbėdavome, kad Čikagoje galėtume gyventi geriau.

– Čikaga, Čikaga… šokių mieste. Mačiau ten vyrą, šokantį su savo žmona, – uždainavau, kai išlipome iš mašinos, net pastriksėjau kelis šokio žingsnelius kaip kine.

– Kokia tu šaunuolė, maže, – pratarė motina ir čiupo mane už pakarpos. Pasilaižė delną ir prispaudė mano kirpčius, kad nesišiauštų. Pasitaisė sijoną, man liepė patikrinti pėdkelnių siūles.

– Tiesios kaip strėlės, – pasakiau, ir, susikibusios rankomis, mes užkopėme laiptais.

Motina pabeldė. Duris atidarė tėvas. Jis buvo ta pačia mėlyna liemene, kurią vilkėdavo pas mus namuose, prezidentui sakant kalbas. Tėvas mane apkabino, o tada jiedu ėmė kuždėtis. Aš stovėjau, mėgindama apžiūrėti svetainę, didžiulę kaip visas mūsų butas ir pilną gėlių. (Gali būti, kad tėvas paklausė: „Kokio velnio čia atvažiavote?“, gali būti, kad motina jį apibarė už tai, kad nesirodė pas mus, bet abejoju. Tėvas visą gyvenimą elgėsi kaip džentelmenas, o motina kokį šimtą kartų buvo man sakiusi, kad su vyrais reikia mokėti tvarkytis, o jei moteris nesusitvarko su savo vyru, tegul kaltina tik save. „Kai sakau, kad vyrai šunys, nieko neįžeidinėju. Šunys man patinka.“) Už tėvo nugaros pamačiau aukštą mergaitę.

– Mano dukra Airisė, – pristatė tėvas. Išgirdau, kaip motina įkvėpė.

– Airise, – tęsė jis, – čia mano draugė ponia Logan ir jos dukra – jos mieloji dukra Eva.

StovД—dama jЕі fojД—, supratau, kiek daug ЕЎi mergaitД— turi, ko aЕЎ neturiu. Neturiu kibiro dydЕѕio kriЕЎtoliniЕі vazЕі su gД—lД—mis. DailiЕі, ЕЎviesiai rudЕі garbanЕі. TД—vo rankos ant savo peties. Ji vilkД—jo melsvД… megztukД… ir baltД… palaidinД™ su mД—lynojo strazdo segtuku apykaklД—je. Ko gero, mЕ«vД—jo pД—dkelnes. AirisД— buvo ЕЎeЕЎiolikos, bet man ji atrodД— kaip suaugusi moteris. Kaip kino ЕѕvaigЕѕdД—. TД—vas stumtelД—jo mus prie laiptЕі ir liepД— Airisei uЕѕimti mane savo kambaryje, kol jis paplepД—s su mano motina.



– Tu įsivaizduok, – kalbėjo Airisė. Ji gulėjo ant savo lovos, o aš sėdėjau ant pinto kilimėlio greta. Davė man porą guminukų, tad mielai sėdėjau su ja. Ji kalbėjo įdomiai, mokėjo nuostabiai visus pamėgdžioti. – Visas koledžas atvažiavo į mano motinos laidotuves. Mano senelis buvo koledžo prezidentas, bet pernai patyrė insultą ir pasikeitė. Atvažiavo tokia mergaitė raudonais plaukais, baisi kaip nežinau kas. Tie raudoni plaukai. Lyg neišvirę iki galo ar ką.

– Man atrodo, Poletė Godar – raudonplaukė, – pasakiau. Prieš savaitę buvau apie tai skaičiusi žurnale Photoplay.

– Kiek tau metų? Dešimt? Kažin kas norėtų būti Polete Godar? Žodžiu, ta raudonplaukė mergaitė atėjo pas mus į namus. Ir bliauna taip, kad orkestro nesigirdi. Tai tokia moteriškė, mūsų kaimynė ponia Draisdeil, jai ir sako: „Ar jūs artimai bendravote su mieląja ponia Akton?“

Airisė taip pasakojo, kad lengvai įsivaizdavau ponią Draisdeil, visur kaišiojančią nosį, vis traukiančią į šoną savo taškuotą vualį, kad nelįstų į burną valgant, ir grūdančią savo šlapią nosinaitę į liemenėlę po didžiule krūtine, nors motina man sakė, kad taip elgtis – šlykštu.

– Man dvylika, – pasakiau.

AirisД— kalbД—jo toliau:

– Mano motina buvo kaip šventoji – visi taip sako. Maloniai elgėsi su visais, bet nenorėjau, kad žmonės pagalvotų, jog motina švaistė laiką su ta kvaila mergiūkšte, todėl atsisukau ir pasakiau, kad mes jos net nepažįstame, tada ji išbėgo į apačią pasipudruoti nosies ir – čia tai juokinga – durys įstrigo, tad ji nebegalėjo išeiti. Baladojosi į duris ir dviem profesoriams teko jas išlaužti. Juokinga.

Airisė man papasakojo, kad visas koledžas (nežinojau, kad tėvas dėsto koledže; jei kas būtų klausęs, būčiau pasakiusi, kad jo darbas – skaityti knygas) atvažiavo į koplyčią gedėti jos motinos ir pareikšti užuojautos jai ir jos tėvui. Pasakė, kad ten apsilankė visi jų šeimos draugai, taip leisdama suprasti, kad mano motina iš tiesų negali būti jos tėvo draugė.



Apačioje pasigirdo balsai, trinktelėjo durys, o tada pianinu kažkas užgrojo „Angelas pavertė mane velniu“. Nežinojau, kad tėvas moka skambinti pianinu. Mes su Airise stovėjome prie jos kambario durų, pasilenkusios virš koridoriaus. Išgirdusi tualete nuleidžiamą vandenį, susigėdau, bet pasijutau ramiau, tačiau kai tėvas ėmė skambinti „Mėnesienos sonatą“, pasigirdo užvedamo variklio garsas. Abi su Airise nubėgome laiptais žemyn. Mano motina, palikusi paradines duris atlapas, jau sėdėjo pono Portmano mašinoje. Verandoje paliko rudą tvido lagaminą. Stovėjau verandoje, laikiau tą lagaminą ir žiūrėjau į kelią. Tėvas atsisėdo į supamąją kėdę ir pasisodino mane ant kelių, nors jau metai nebuvo taip daręs. Paklausė, kaip manau, ar motina grįš, o aš savo ruožtu paklausiau jo:

– Kaip manai, ar mano motina grįš?

Tėvas pasiteiravo, ar turiu kitų giminių iš motinos pusės, aš priglaudžiau galvą jam prie peties. Nuo pat kūdikystės tėvą matydavau beveik kiekvieną sekmadienį, kartais – ir ketvirtadienį. Daugiau šeimos narių neturėjau, tik motiną. Draugiškai bendravau su ponu Portmanu ir jo pudeliu, dar manimi domėjosi visi mano mokytojai, bet tai ir viskas, ką galima pavadinti mano šeima.

AirisД— pravД—rД— duris ir paЕѕvelgД— ДЇ mane kaip katД— ДЇ ЕЎunДЇ.

Susėdome valgyti maltinukų su bulvių koše, ir Airisė tris kartus man pakartojo nesiremti alkūnėmis į stalą, – čia ne nakvynės namai, bet tėvas paliepė:

– Elkis gražiai, Airise. Ji tavo sesuo.

AirisД— iЕЎlД—kД— iЕЎ kambario, o tД—vas man liepД— mokytis graЕѕesniЕі manierЕі.

– Juk gyveni nebe tame klaikiame miestelyje ir esi ne Eva Logan, – tarė jis. – Tu Eva Akton. Sakysime, kad tu – mano dukterėčia.

Tik sulaukusi trylikos, supratau, kad motina negrДЇЕЎ.



Airisė neilgai mane ignoravo. Pradėjo man vadovauti. Kalbėdavo su manimi tarsi Klodetė Kolber, kuri filme Gyvenimo imitacija pasakė Luizai Byvers: „Mudvi atsidūrėme vienoje valtyje, Dilaila“, ir tapo aišku, kad ta baltaodė ponia net nenutuokia, apie ką šneka, o Luiza Byvers, aišku, tik atsiduso ir toliau kepė blynus.

Airisė padėjo man susigaudyti vidurinėje mokykloje. (Po dviejų savaičių mane į kampą užspeitė stamboka mergaitė įraudusiu veidu: „Kas tu tokia, ką?“ Airisė suėmė savo išpuoselėta rankute tai mergaitei už peties ir paaiškino: „Gase, čia mano pusseserė Eva Akton. Jos motina irgi mirė.“ O ta mergaitė – negali jos kaltinti – tarė: „Vajėzau, kas jūs abi, vampyrės? Nieko nesakau, tik nevaikščiokite pro mano namus.“)

PadД—davau Airisei ruoЕЎtis konkursams: iЕЎkalbos, retorikos, dramatinio skaitymo, deklamavimo, patriotinio raЕЎinio, ЕЎokiЕі. AirisД— buvo ЕѕvaigЕѕdД—. Mokykloje turД—jo daug gerbД—jЕі, tiesa, kai kurios mergaitД—s jos nemД—go, bet tas jai nerЕ«pД—jo. ApsimeДЌiau, kad ir man nerЕ«pi. Leisdavau laikД… bibliotekoje ir mokiausi geriausiais paЕѕymiais, o tikrasis mano darbas (kaip man atrodД—) buvo padД—ti Airisei ruoЕЎtis konkursams.

Namuose viskas jau nebeatrodД— taip graЕѕiai kaip tД… dienД…, kai mane atveЕѕД— motina. Nebeliko ЕЎvieЕѕiai priskintЕі gД—liЕі, viskas apsineЕЎД— dulkД—mis. Mes su Airise tvarkydavome kambarius, turД—jome valyti ir svetainД™ su virtuve, bet nevalД—me. Niekas jЕі nevalД—. TД—vas, atidarД™s skardinД™ laЕЎiЕЎЕі ar tunЕі, iЕЎversdavo mums ДЇ lД—kЕЎtД™ ant salotos lapo. Kartais iЕЎvirdavo ЕЎeЕЎias deЕЎreles su skardine pupЕі, o ant stalo pastatydavo stiklainДЇ garstyДЌiЕі.

Radau Е arlotД—s Akton beveik neliestД… knygД… Smagu ruoЕЎti maistД… ir paklausiau tД—vo, ar galiu jД… naudoti. TД—vas uЕѕtikrino, kad jiedu su Airise valgys viskД…, kД… aЕЎ teiksiuosi pagaminti. Pirmame puslapyje Irma Rombauer raЕЎД—, kad pirmiausia reikia atsistoti prieЕЎais viryklД™. PrikimЕЎau viЕЎДЌiukД… petraЕѕoliЕі su citrina ir porД… valandЕі palaikiau orkaitД—je. ViЕЎДЌiukД… suЕЎveitД—me ir tД—vas man padД—kojo.

Per tryliktД…jДЇ savo gimtadienДЇ kepiau blynelius, tД—vas garsiai skaitД— poemД… Raitelis, o desertui valgД—me ananasЕі tortД…. AirisД— susmaigstД— Еѕvakutes, jie abu padainavo.

NaujЕіjЕі metЕі iЕЎvakarД—se tД—vas iЕЎД—jo linksmintis, o mes su Airise gД—rД—me dЕѕinД… su apelsinЕі sultimis iЕЎ geriausiЕі jos motinos puodeliЕі, tapytЕі vyЕЎniЕі Еѕiedais.

– Kad mūsų draugystės vyriai niekada nesurūdytų, – paskelbė tostą Airisė. – Taip sakydavo Bridžita, mūsų tarnaitė. Kol dar tavęs nebuvo.

– Puikiai pasakyta, – tariau aš. Mudvi susikibome alkūnėmis ir springdamos gėrėme džiną.



Vieną vasario naktį atsibudau, nes Airisė trenkė man antausį. Sutinku, Airisė – ne tokia sesuo, apie kokią galėjau svajoti. (Nors niekada ir nesvajojau apie seserį. Svajojau apie tokį pudelį kaip pono Portmano, daug metų svajojau, kaip motina ieško manęs, pasisamdžiusi privatų detektyvą, ir verkdama pasirodo ant šitų namų slenksčio. Svajonėse niekada jos neįsileisdavau.) Bet Airisė niekada anksčiau nebuvo man trenkusi. Jos namuose gyvenau ilgiau nei metus, o ji niekada net kojos nekeldavo į mano kambarį. Kai Airisė panorėdavo su manimi pasikalbėti, atsistodavo koridoriuje ir parodydavo pirštu, aš klusniai nusekdavau paskui ją ir atsisėsdavau ant pinto kilimėlio prie jos lovos.

– Tu klastūnė! Vagišė, purvina kalė!

Jos žiedas su opalu, paveldėtas iš motinos, įsivėlė man į plaukus, tad negalėjome atsiskirti, tik abi verkėme. Ji ištempė mane iš lovos ir vilko grindimis, kol išlaisvino ranką. Išsvaidė viską, ką turėjau, nors turėjau nedaug, – daugiausia nuo jos atlikusių drabužių.

– O Dieve! Žinau, kad ne tu pavogei.

UЕѕdususi atsigulД— ant grindЕі ЕЎalia manД™s.

Pasakė, kad tėvas pavogė šimtą dolerių, kuriuos ji slėpė po čiužiniu. Visus paėmė. Kartą anksčiau, dar prieš man pasirodant, jau yra taip nutikę, tuomet ji pakeitė slaptavietę, bet jis vėl rado. Rankoje Airisė laikė penkis dolerius, kuriuos tą vakarą laimėjo klube „Pulaski“, pasakiusi vieną geriausių savo kalbų tema „Kodėl Amerika tokia didi?“ Keikdamasi ji prisiekė neatiduoti jų Edgarui. Pasitrankė po kambarį, išmėtė knygas iš mano lentynėlės. Nuėjo į savo kambarį ir grįžo nešina didžiosiomis žirklėmis, kuriomis karpydavome jos motinos drabužius, kurdamos aprangą Airisės pasirodymams. Paėmusi mano knygą Mažosios moterys, iškarpė ją po lapą nuo skyriaus „Džo pyksta!“ beveik iki pat galo, kur Eimė išteka už Laurio, – man tokia pabaiga šiaip ar taip nepatiko.

– Už šituos pinigus keliausiu į Holivudo ir Vaino sankryžą[1 - XX a. pirmoje pusėje Holivudo bulvaro ir Vaino gatvės sankryžoje Los Andžele buvo sutelkta didžioji dalis JAV radijo ir kino verslo. (Red. past.).], – pasakė. – Pirmiausia pasuksiu ten.

Gražiai sukrovė atgal visas mano knygas, batus ir drabužius. Sušukavo man plaukus. Sulankstė megztukus, anksčiau buvusius jos, – aš ir mano kambarys atrodėme gražesni nei buvę.

Stebėjausi, kiek daug pinigų Airisė uždirba konkursuose. Nustebau, kad jai pasirodė protingiau laikyti juos mano kambaryje. Galvojau, kad apskritai klysta kaltindama tėvą pavogus pinigus, bet ji neklydo. Airisė tiesiog elgėsi kaip visada. Nemanau, kad buvo pastabesnė ar pasižymėjo geresne intuicija nei aš. Aš viską pastebėdavau, bet niekada nežinodavau, kaip suprasti. Airisė matė tik tai, kas svarbu jai pačiai, bet stebėdavo viską itin dėmesingai, – lyg pilotas, besidairantis blyksinčių nusileidimo tako šviesų apačioje. Tik sutelkusi visą dėmesį galėjo išvengti katastrofos. Airisė sakė, kad primenu žmogų, kurio viduje groja pakvaišęs radijas, kuris kartais pasako tai, ką visai verta žinoti, o kartais šneka niekus, pavyzdžiui: „Misisipėje prastas derlius.“ Kiekvieną kartą, kai laimėdavo Valentino dienos ar Atminimo dienos konkursą, Airisė sulankstydavo pinigus ir įsidėdavo į liemenėlę. Tėvas neidavo miegoti, kol ji grįždavo, ir kaskart klausdavo, gal duotų jam pasaugoti laimėtus pinigus. Ji visada atsakydavo: „Ne, ačiū“ ir eidavo tiesiai į savo kambarį, kad jo atsikratytų. Tai darydavo itin mandagiai.



Kitą dieną po mokslo metų baigimo šventės (aš baigiau vienuoliktą klasę su pagyrimu už anglų literatūros ir socialinių mokslų pažymius, o Airisė baigė vidurinę mokyklą, ir visi jai plojo atsistoję, o tėvas abiem progom deklamavo Ganga Dyną), Airisė pasakė kalbą „Kritusieji“ apie karo veteranus. Sulaukė milžiniškų ovacijų.

– Nieko sau, – tarė Airisė, – pasirodžiau puikiai. O juk improvizavau.

Pasakiau, kad ji pasirodД— daugiau negu puikiai, kad buvo nuostabi kaip DЕѕudi Garland, tik graЕѕesnД—. AirisД— atsakД—, kad DЕѕudi Garland apsiverktЕі net pametusi deЕЎrainДЇ ir kad jai, Еѕinoma, irgi reikД—tЕі to pasimokyti.

Airisė visą vasarą nuo Vindsoro iki Sinsinačio darbavosi Rotary ir Mainų klubuose ar Amerikos universitetų moterų asociacijos susirinkimuose. Dalyvavo kiekviename konkurse penkiasdešimties mylių spinduliu, net jei tekdavo ten trenktis pakeleivingomis mašinomis, susikrovus puošnius drabužius ir batelius į krepšį. Laimėdavo visur. Kartais kitos mergaitės, pamačiusios Airisę auditorijoje, garsiai atsidusdavo. Ji laimėjo penkiasdešimties dolerių indėlį Vidurio vakarų stalių asociacijoje už geriausią kalbą, nušlavė itales mergaites, pašokusi „Miuzetos valsą“ Italų namuose Geilsberge, o dar ten pat Airisės Katz vardu laimėjo Žydų namų šventyklos eitynėse už kalbą „Kodėl didžiuojuosi, kad esu amerikietė“. Abi neblogai pasirodėme kukurūzų burbuolių lupimo varžybose. Kiekviename kukurūzų vagone tilpo apie dvidešimt penkis bušelius, o mes kartu su Airise nulupome kokius šešiasdešimt svarų. Jaunių mergaičių grupėje laimėjome pirmą, o Vyresniųjų grupėje – antrą vietas, nes šiek tiek atsilikome nuo dviejų berniukų, kurie atrodė lyg būtų visą gyvenimą nieko kito neveikę, tik lupę kukurūzus. Viena nuo kitos purtėme kukurūzų burbuolių siūlus ir gėrėme kokteilius su imbieriniu limonadu. Tie dešimt dolerių nukeliavo tiesiai į Mažąsias moteris. Kartais atsiversdavau tą knygą pasižiūrėti į Airisės pinigus. Naktimis siuvinėdavau nukritusius blizgučius ant jos pakaitinės suknelės, daigstydavau jos plataus sijonėlio klostes arba siūdavau kaspinus ant nudėvėtų rankogalių ir laukdavau jos grįžtant namo. Blizgučiai byrėdavo po kiekvieno pasirodymo, todėl mano lova visada buvo jų pilna.



Darbo dienos išvakarėse buvo karšta, o mums nereikėjo ruoštis nei konkursams, nei vakarėliams. Su Airise nuėjome prie Rojaus ežero – didelio tvenkinio šalia Vindsoro koledžo. Vilkdama kojas, kėliau dulkių sūkurius. Airisė nusiavė batelius, kojines ir įmerkė kojas į vandenį. Užsidegė cigaretę, aš atsiguliau šalia. Airisė iš krepšio išsiėmė porą alaus, o aš – praeitos savaitės žurnalą Screen.

– Va, tavo numylėta Poletė Godar, – tarė ji. – Aš viską moku, ką ir ji.

Pamaniau, kad tai turbЕ«t tiesa. Kol AirisД— uЕѕsimerkusi rЕ«kД—, stebД—jau, ar neateina tД—vas.

– Lendam į vandenį, – pasiūlė Airisė, ir aš nubėgau į savo kambarį susirasti maudymosi kostiumėlio. Tėvas klūpėjo mano drabužinėje, padėjęs ranką ant mano juodo išeiginio batelio.

– Maniau, jūs, mergaitės, išėjote prie tvenkinio.

– Man reikia persirengti, – pasakiau. – Airisė jau ten. Kostiumėlį atsinešė iš anksto.

– Tavo sesė visą planuoja. O tu tokia tra-lia-lia.

Д®kiЕЎo mano batelДЇ atgal ДЇ drabuЕѕinД™ ir atsistojo ЕЎypsodamasis, bet iЕЎsiblaЕЎkД™s, visai kaip per pusryДЌius, kai imdavau kalbД—ti jam skaitant.

Papasakojau Airisei, ji tarД—:

– Tas kalės vaikas. Turėsi daryti, kaip pasakysiu.

Atsakiau padarysianti viskД…, kad ir kД… ji palieps.



Su Airise tamsoje mokД—mД—s laipioti sausmedЕѕiЕі kopД—tД—lД—mis. TurД—jau stebД—ti, ar niekas neateina. AirisД— susikrovД— geriausius drabuЕѕius ir kosmetikД…, man paД—mД— bЕ«tiniausius daiktus. PasakД—, kad naujЕі drabuЕѕiЕі nusipirksime, kai pasieksime HolivudД…. TarД—:

– Nors Vindsore šitie atrodo puikiai, Holivude jie bus niekam tikę.

Nė viena nesusimąstėme, nei kad man irgi reikės naujų drabužių, nei kur aš turėsiu mokytis. Lankiau dvyliktą klasę, atrodžiau kaip vienuolikos metų, nes buvau peršokusi porą klasių. Jei kas mūsų būtų paklausę, būtume atsakiusios, kad mokslų man trūksta kaip katei – gaurų. Airisė sužiūrėjo mūsų krepšių ir rankinių svorį, kad viską paneštume pačios; sakėsi puikiai įsivaizduojanti, kokie sukčiai galėtų siūlytis mums padėti, o jeigu nors penkias minutes užtruktų tualete, aš tikriausiai pati viską įteikčiau kokiam nenaudėliui. Pasakiau Airisei, kad, nepaisant mano trūkumų, jai vis tiek naudingiau pasiimti mane kartu. Pasakiau, kad visą laiką nešiosiu akinius ir nekenčiamas baltas kojinaites, nes tada visi it pakvaišę žavėsis, kaip ji rūpinasi savo nevykėle sesute.

– Vyrai netemps tavęs į pasimatymus, nes nenorės užsikrauti manęs ant sprando. O vyresni žmonės pirks mums pavalgyti.

Taip viskas ir buvo. Kai įlipome į autobusą, Airisė užklojo mane švarkeliu, ir aš kelias valandas miegojau susirangiusi, padėjusi galvą Airisei ant kelių, stengdamasi atrodyti miela ir neturtinga, dangsčiausi sijonu kelius, net kai niekas nematė. Tikėjausi, kad Airisė džiaugiasi nepalikusi manęs Ohajuje. Mūsų laukė šešiasdešimt valandų kelio iš Ohajo iki viešbučio „Holivudo Plaza“, kurį Airisė rado 1941-ųjų Kalifornijos gide Vindsoro bibliotekoje.



Kol iš autobusų stoties ėjome į „Holivudo Plaza“, Airisė papasakojo apie viešbučius. Ji su motina buvo apsistojusi viename Čikagoje. Ten jos keliavo su motinos draugėmis iš studenčių sąjungos ir su jų dukromis, visos kartu prašmatniai pietavo viešbutyje, atskirame valgomajame rausvo šilko sienomis. Valgė krevečių salotas ir Niubergo omarus, gėrė kokteilius „Širlė Templ“. Jų lagaminus nešė uniformuotas durininkas. Pirmą vakarą Airisė su motina užsisakė maisto į kambarį. Kostiumuotas vyriškis atstūmė stalelį ant ratukų, nukrautą porceliano indais, uždengtais sidabro gaubtais. Kai Airisė ir jos motina įsitaisė rausvuose foteliuose, vyriškis nukėlė gaubtus ir patiesė joms ant kelių servetėles. Iš sviesto gabalėlių buvo suformuoti rožių pumpurai. Užvalgiusios vištienos ir kepto Aliaskos deserto, Airisė su motina apsirengė naktiniais ir chalatais, atitraukė kambarinės užtrauktas užuolaidas ir grožėjosi miesto šviesomis.

„Holivudo Plaza“ buvo minėto viešbučio priešingybė. Tai buvo betoninis „U“ formos dviaukštis aptrupėjusiomis stogo čerpėmis, kiemo viduryje, kur žole apaugę betoniniai takeliai šakojosi nedidelių priestatų link, augo nusiminęs parudavęs krūmokšnis. Pro langą galvą iškišo pagyvenusi ponia:

– Gruber, – tarė ji. – Antras aukštas.

AirisД— susikiЕЎo ДЇ burnД… saldainДЇ ir nusivalД— rankas ДЇ mano languotД… sijonД…. PaspjaudЕѕiusi nosinaitД™, nuvalД— man veidД…, nors negalД—jau to pakД™sti.

– Judinamės, – tarė ji.




LaiЕЎkas nuo AirisД—s


Kvinsberio gatvД— 7,

PietЕі Kensingtonas, Londonas

1946-ЕіjЕі rugsД—jis


Miela Eva,

Vis galvoju apie tave. Vakar vakare vyko paskutinis mano pasirodymas. Šokau neblogai, gal net puikiai, o paskui kartu su kitomis čia dirbančiomis merginomis ir keliais mielais senais gėjais nuėjome gerti šampano su austrėmis. Karas gal ir baigėsi, bet dar neįmanoma nusipirkti visko, ko norisi (niekaip nesiseka gauti padoraus kepsnio). Laimė, atsisiųsti austrių iš šiaurės – ne problema. Vos tik susipyliau vieną į burną ir ką gi aš matau – ogi ponią Gruber, tik apsirengusią ne palaike suknele ir ne su nuplyšusiais batais, bet mėlyna satino suknele ir prie jos derančiais aukštakulniais, su rausvojo džino taure rankoje. Vos nepaspringau. Žinoma, paaiškėjo, kad tai ne ponia Gruber, kuri galbūt jau mirusi, net neįsivaizduoju, kaip ji galėtų kada nors palikti „Holivudo Plaza“, jau nekalbant apie patį Holivudą. Ten buvo Arlina Harington, prodiuserio žmona, pasipuošusi deimantų sege, didžiule kaip „Chryslerio“ dangoraižis, o aš jai vos nepasakiau: „Dievulėliau, atrodai kaip nusikamavusi, baisiai negraži, galbūt jau mirusi mano šeimininkė žydė.“



Ar bent kartais prisimeni ponią Gruber? Kai tik ji iškišo galvą pro langą, nuskuodei prie jos susijaudinusi ir susidrovėjusi, kokia niekada iš tikrųjų nebūni, ir papasakojai autobuse sugalvotą istoriją apie mūsų velionį tėtį ir šaunią mamą, ir prarastus turtus Vidurio vakaruose. Nemanau, kad ji patikėjo, bet tu jai patikai, o man liko abejinga. Prieš paduodama raktą, paėmė iš mūsų mokestį. Mūsų kambarėlyje buvo dvi lovos, nedidelis šaldytuvas ir dviejų degiklių viryklė, o vonios kambarys – koridoriaus gale. Esu mačiusi ir blogiau, kaip, manau, ir tu, bet tuomet tas kambarys man buvo baisiausia, ką buvo tekę matyti. Žinojau, kad nusigavusios į Holivudą turėsime pavargti, bet įsivaizdavau, kad vargsime kaip filmuose: penkios merginos dviejuose kambariuose, visos suktukais garbiniuojasi plaukus, valosi veidus kremu „Pond“ ir kikena, kai koridoriuje suskamba telefonas, nes skambina kažkurios mylimasis. Telefono nebuvo ir apskritai visą laiką, kol ten gyvenome, nemačiau nė vieno žmogaus, išskyrus ponią Gruber. Kai apsigyvenome, kampe radau negyvą pelę, paspyriau ją po virykle, tikėdamasi, kad tu jos nepamatei.

Tie trys mėnesiai buvo sunkūs, bet tu nepasidavei ir nerodei silpnumo. Tvarkei kambarį ir ruošei vakarienes vos už kelis centus. Atsimeni, kaip išberdavau surinktus arbatpinigius ir dėliodavome juos į krūveles: po vieną, po penkis centus, po dešimt ir po ketvirtį dolerio. O kaip džiaugdavomės, radusios pusę dolerio! Vis dar atsimenu tą vakarą „Derbyje“. Dainavau „Tu mano saulė“ ir žinojau, kad dainuoju puikiai. Jaučiau tai. Tu pritarei, nors nepasitikėjai niekuo tarsi biblinis Tomas ir nenorėjai eiti vakarienės, kol nepasirašiau sutarties su „MGM“. O tada paskambino ponas Fridas, tu apsirengei mano senąją mėlyną suknelę, o aš nusipirkau naują ir tikrus aukštakulnius, ir mes nuėjome į „Tubby“ valgyti kepsnių. Šeši mėnesiai, penki filmai, trys vaidmenys su tekstu filmuose Einant pro šalį, Kažkas ypatinga, Vakaro romanas. (Atsimeni tuos žalius šilkinius naktinukus, kuriuos man atsiuntė Harpo? Tebeturiu juos.)

Kažkas yra pasakęs: „Dievas davė mums atmintį, kad gruodį galėtume džiaugtis rožėmis.“ Bet tas kažkas pamiršo pridurti: „…kad liepos mėnesį kankintų pūgos ir galėtume apsinuodyti maistu, neturėdami ko valgyti.“

PraЕЎau, paraЕЎyk man.



В В В В AirisД—




2.В Gal ir klystu, bet manau, kad esi nuostabi


Е iaurinД— Vaino gatvД—,

Holivudas

1942 m. sausio 4 d.


Mielas TД—ti,

ДЊia viskas tikrai pasikeitД—.



Tiek ir teparaЕЎiau. PradД—jau tuzinД… laiЕЎkЕі, bet suplД—ЕЎiau juos ir, stebima ЕЎeimininkД—s, ДЇmeДЌiau ДЇ ЕЎiukЕЎliadД—ЕѕД™ kampe. NeЕѕinau, kodД—l apskritai raЕЎiau. NesitikД—jau, kad tД—vas iЕЎgelbД—s. Nemaniau, kad mane reikД—tЕі gelbД—ti. Man atrodД—, jeigu motina gali tave atveЕѕti ir numesti lyg maiЕЎД… purvinЕі skalbiniЕі, o tД—vas nesigД—dija vogti iЕЎ tavД™s (ar iЕЎ tavo sesers), tai visai pasisekД—, kad sesuo atsiveЕѕД— ДЇ HolivudД…, skalbia tavo apatinius kartu su savaisiais ir dalijasi sumuЕЎtiniais. Ponia Gruber, mЕ«sЕі ЕЎeimininkД— ir visЕі galЕі meistrД—, puikiai mane priЕѕiЕ«rД—davo, kol AirisД— dirbdavo. Ponia Gruber smerkД— Holivudo veidmainystes ir apgavystes, bet iЕЎ savo patirties Еѕinojo, kad kartais taip elgtis bЕ«tina, kad iЕЎgyventum. Ji man sakydavo:

– Tavo sesuo nesileidžia traiškoma gyvenimo, todėl turime ją gerbti.

PaДЌios ponios Gruber butas buvo pilnas lipnios juostos, verЕѕliarakДЌiЕі, latakЕі ir vielos ritiniЕі. Е eimininkauti jai nelabai sekД—si. Man ji atrodД— nebloga virД—ja, nes mokД—jo iЕЎkepti sumuЕЎtinДЇ su kiauЕЎiniu ir sЕ«riu, juos mudvi ir valgydavome kiekvienД… die- nД…. Ponia Gruber klausД— manД™s apie mokyklД…, tad pasakiau teisybД™, kad mД—gstu knygas, bet nekenДЌiu vaikЕі, ir ji mane supra- to. PasakД—, kad moka keturias kalbas, o mokyklД… metД— po ЕЎeЕЎiЕі klasiЕі.

– Ten, kur aš užaugau, užtenka šešių klasių. Jei skaitai Turgenevą, jau esi išsilavinusi.

Poniai Gruber prezidentas Ruzveltas patiko ne maЕѕiau nei mums su tД—vu. Ji visД… laikД… nerimavo, kad kas nors jo nenuЕѕudytЕі, kol vienД… ЕЎiltД… gruodЕѕio dienД… japoЕЎkД—s subombardavo mus Perl Harbore, o prezidentas Ruzveltas paskelbД— karД…, ir ta nelemta data tapo istorinД—. SД—dД—jome su ponia Gruber nejudД—damos, o kai viskas baigД—si, apsiverkД—me ir jos enciklopedijoje susiradome straipsnДЇ apie JaponijД…. Kai perskaitД—me, ponia Gruber tarД—:

– Reikia džiaugtis.

Ponia Gruber sakД—, kad dabar niekas nebeuЕѕpuls prezidento, nes jis mums reikalingas. SakД—, kad prisimena, kaip respublikonai lygino prezidentД… RuzveltД… su Hitleriu, Stalinu ir Musoliniu. Sutikusi praeivДЇ, segintДЇ segtukД… su uЕѕraЕЎu NEKENДЊIU ELEONOROS, ji norД—davo spjauti tam Еѕmogui arba jДЇ uЕѕmuЕЎti. Kai buvo jauna ir dar neseniai atvykusi ДЇ JAV, ponia Gruber vos neverkdavo iЕЎ pykДЌio ir nevilties, kad negali Еѕudyti tЕі, kuriuos norД—tЕі. Kartais, pasakojo ji, vyrai, kuriuos daЕѕniausiai ir norД—davo uЕѕmuЕЎti, neteisingai supratД™, mД—gindavo jД… guosti.

– Ką gi, bent jau nebematysime tų bjaurių segtukų, – apibendrino ji. – Bet vis tiek gaila, nes kas dabar bus japonams čia ir savo šalyje?

Pasak jos, prezidento Ruzvelto lengvai neapmulkinsi.

Antrą valandą ponia Gruber atsigulė popietės miego. Atsegiau jai korsetą ir uždariau miegamojo duris. Skaičiau Pirmąją meilę, truputį pritildžiau radiją ir klausiausi „Fiberio Makdži ir Molės“, o paskui žiūrinėjau senas ponios Gruber nuotraukas ir laiškus, rašytus daugiausia nežinoma kalba. Vienoje nuotraukoje ji stovi šalia žemo, plataus vyriškio Gruberio nosimi, abu pasipuošę kaubojiškomis skrybėlėmis ir kelnėmis.

– Ai, – atsiduso nubudusi, – ruošėmės į Ameriką.



Airisė pasirašė kontraktą. Dainavo ir demonstravo savo sugebėjimus ir kojas visuose Holivudo talentų konkursuose, o bandomasis filmavimas, kaip ji sakė, pasisekė stulbinamai, todėl tapo „MGM“ artiste. Žadėjo, kad dar mėnesiui nesibaigus gaus vaidmenį su tekstu, o tada galėsime kraustytis. Priverčiau Airisę nusileisti laiptais pas ponią Gruber ir papasakoti apie kontraktą ir gerėjantį gyvenimą, kad galėtume atšvęsti ir išgerti ponios Gruber mėtų likerio, nes žinojau, kad tai neišvengiama. Ponia Gruber padavė mums po likerio taurę paauksuotais koteliais ir atsiduso.

– Man atrodo, nesidžiaugiate dėl mūsų, – pasakiau.

Airisė išgėrė taurę ir ėmė apžiūrinėti savo nagus. Visada mokėjo laikyti liežuvį už dantų. Be to, mačiau, kad jai jau įkyrėjo „Holivudo Plaza“. Ponia Gruber buvo nuostabi, nesvarbu, kad apsileidusi ir niurgzli užsienietė, bet mes ketinome kraustytis į dailų vieno miegamojo butą Firenzės Soduose Saulėlydžio bulvare, be to, antrą filmavimo dieną Grir Garson pasakė Airisei: „Sveika, brangioji.“ Režisierius pastatė Airisę šaligatviu einančių merginų būrio priešakyje. Airisė šiek tiek stumtelėjo skrybėlę į priekį ir pasikėlė apykaklę, o drabužių dizainerė vėliau pagyrė: „Gera mintis.“ Airisei ponia Gruber buvo tarsi vakarykštis sumuštinis su kiaušiniu.

Ponia Gruber pasakД—, kad dЕѕiaugsmo ji nesivaiko, nes, kai pamatysime tiek pasaulio, kiek ji, suprasime, kad uЕѕ arklio mД—ЕЎlo krЕ«vos laukia ne laimД—tas ponis, o dar krЕ«va arklio mД—ЕЎlo. AirisД— nusiЕЎypsojo ir atsistojo. PasitaisД— pД—dkelnes ir apkabino poniД… Gruber.

– Ačiū, kad buvote tokia gera Evai, – tarė ji.



Kai iЕЎsikraustД—me iЕЎ ponios Gruber, nebeturД—jau su kuo kalbД—tis. KЕ«riau perskaitytЕі knygЕі tД™sinius: Deividas Koperfildas gyveno su Еѕmona ir trimis vaikais pajЕ«ryje, o DЕѕeinД— Eir su ponu RoДЌesteriu ДЇkЕ«rД— moderniД… aklЕіjЕі mokyklД…-internatД….

Vis dar tęsėsi žiema, bet Los Andžele dienos atrodė ilgesnės nei namuose. Airisė nesirodydavo dvylika valandų per dieną. Firenzės Soduose nebuvo nei pagyvenusių žmonių, nei vaikų. Kasdien laukdavau trečios valandos ir eidavau į biblioteką, o paskui grįždavau per parką, pasikabinusi knygų krepšį prie šono kaip normalūs vaikai. Skaičiau apie Žanos D’Ark gyvenimą (tris versijas, įskaitant ir Džordžo Bernardo Šo, kurioje Žana man atrodė tokia drąsi, pakvaišusi mergiotė, kokia norėčiau kad būtų geriausia mano draugė, na ir kas, kad jai girdisi balsai) ir apie Mariją Kiuri, kuri atrodė ne mažiau beprotiška ir prakilni. Skaičiau Klaros Barton ir Florencijos Naitingeil biografijas ir, nors tos knygos buvo skirtos mažoms mergaitėms, buvo akivaizdu, kad šios moterys tokios kietos, kad net nemirktelėjusios šakute iškrapštytų tau kulką.

Firenzės Sodai buvo daug geresni už ankstesnį viešbutį, nes kiekvienas butas turėjo atskirą tualetą, o už pastato buvo didelis kiemas ir mažesnis kiemelis, juose žmonės gulėdavo ant paplūdimio kėdžių. Kartą ir aš atsiguliau ant tokios kėdės, apsirengusi šortus ir palaidinę. Susirišau plaukus plačiu šaliku ir, apsimetusi mažamete aktore, skaičiau apie įžymias slaugytojas. Prie manęs priėjo tikra aktorė ir griežtai pareiškė, kad tai jos kėdė, tad gal malonėčiau… Po to į didįjį kiemą stengiausi neiti. Dauguma gyventojų buvo perspektyvūs aktoriai, kurie, kaip ir Airisė, visą dieną dirbo studijose „Fox“ arba „MGM“, todėl jų nedomino su tuo verslu nesusijusi akiniuota mergaitė plokščia krūtine. Vakarieniaudavau, kai Airisė pareidavo namo, kartais ji parnešdavo sumuštinių ir sausainių iš bufeto, kuris man atrodė rojus žemėje. Prašydavau Airisės papasakoti viską, kas nutiko filmavimo aikštelėje ir kitur. Maždaug mėnesį ji rytais eidavo rengtis ir dažytis, o tada vaidindavo merginą, skaitančią laikraštį autobuso stotelėje, paskui merginą kepykloje, padavinėjančią duonos kepalus ir skaičiuojančią grąžą, o paskui – merginą, stumiančią vežimėlį su kūdikiu pagrindine miestelio gatve. Po kelių savaičių įvyko tai, ką ji buvo numačiusi. Epizodo kepykloje režisierius pastebėjo, kaip ji šukuojasi („Plaukus aukštyn, palaidinę žemyn“, – pasak Airisės), ir davė jai porą eilučių teksto daug anksčiau nei kitoms merginoms, pradėjusioms dirbti kartu su ja. Ryte padėdavau Airisei išsirinkti drabužius ir mudvi kalbėdavomės, ką ji galėtų susitikti ir kas galėtų ją užkalbinti („Neinu ir nesakau: „Kaip sekasi, maže“, – pasakojo Airisė. – Aš palaukiu. Ir padedu.“), o paskui repetuodavo, bandydama pasakyti tą pačią eilutę keliais skirtingais būdais. Airisė matė, kaip panelė Garson bučiavosi su Klarku Geiblu. Harpo Marksas pliaukštelėjo Airisei per užpakalį, o paskui ji valgė sumuštinius su sūriu ir marinuotais agurkais („Tik be svogūnų, nes filmuojamės iš arti.“) kartu su moterimis, persirengusiomis undinėmis, joms teko valgyti stovint, iškišus iš po uodegų kojas, apautas blizgančiais žaliais puantais. Airisė papasakodavo visas paskalas, išgirstas iš kirpėjų. Kirpėjai visiems išklodavo apie visų reikalus. Airisė pasakojo man apie Franciską Diegą, kuris vadovavo visažistams ir niekada neskleidė paskalų. Franciskas užsiminė Airisei, kad ji neliko nepastebėta, o vieną kartą po Lanos Terner pasisodino į kėdę Airisę ir padažė jos veidą lygiai taip pat. Prieš grįžtant į filmavimo aikštelę, jai teko viską nusivalyti, bet prieš tai visi apstojo jos kėdę, o Franciskas davė šepetėlį ir ypatingojo pudros mišinio „Ben Nye“, kad galėtų juo pudruotis, kai ims blizgėti veidas. Gavusi laisvą dieną, Airisė ir mane papudravo šia pudra, truputį paryškino lūpas ir mes kartu ėjome valgyti vaflių. Už kokių šešių kvartalų nuo Firenzės Sodų buvo mokykla, bet mes su Airise prie jos nesiartinome.

Pasiilgau ponios Gruber. Ir tėvo pasiilgau. Nenorėjau galvoti apie motiną, na, nebent kas antrą ar trečią naktį, kai susapnuodavau ją pasiklydusią dykumoje ar mirštančią prie greitkelio. Vis rašydavau tėvui ir suplėšydavau laišką, nors žinojau, koks jis yra, ir žinojau, kad nesijaudina dėl manęs. Žinojau, kad jam nerūpime nė skardžiaus veleno, – jis dažnai taip sakydavo ir paaiškindavo, kad tai ne keiksmažodis, nes ne „velnias“, o „velenas“, toks prietaisėlis, naudojamas prieš lituojant skardą, todėl kartojau tą posakį visą laiką ir man atrodė, kad keikiuosi kaip pašėlusi, bet tik paslapčia. Rašydavau jam kartą per mėnesį ir saugodavau laiškus, kol jausmai apslopdavo, o tada išmesdavau.




3.В UЕѕterЕЎtas sviestas



AirisД— neЕѕinojo, ДЇ kokДЇ vakarД—lДЇ atД—jo. Д® didДЇjДЇ namД… prieЕЎais jД… laiptais kopД— dvi moterys vienodais rausvo ЕЎilko ЕЎvarkeliais ir ilgomis juodomis sukniomis. Prie durЕі stovД—jo durininkas, o gal liokajus, didЕѕiulis juodaodis vyriЕЎkis baltu aЕЎtuoniolikto amЕѕiaus satino kostiumu ir baltu pudruotu peruku, perriЕЎtu juodu kaspinu. Jis turД—jo du auksinius dantis ir elgД—si taip, lyg ne ЕЎiaip dЕѕiaugtЕіsi, o tiesiog sprogtЕі iЕЎ laimД—s, pamatД™s kiekvienД… pro duris ДЇeinanДЌiД… moterДЇ. Jis atidarД— Airisei duris ir pamerkД— akДЇ.

Moterys, atėjusios prieš Airisę, padavė savo švarkelius kitam vyriškiui pudruotu peruku ir balto satino kostiumu. Airisė, nutaisiusi ramią veido išraišką, patraukė paskui jas į didesnį kambarį. Svetaine to kambario nepavadintum, kaip ir Klivlando stadiono nevadintum beisbolo lauku. Pro Airisę praėjo trys merginos, siūlančios užkąsti pyragaičių su dešrelėmis ir austrių, įvyniotų šoninėje. Jos mūvėjo balto satino šortus ir balto satino batelius, bet virš juosmens buvo nuogos, tik apsirišusios rausvais kaspinais kaklą ir įsisegusios po kaspinėlį į aukštus baltus perukus. Kiekviena šalia akies buvo prisilipdžiusi po apgamėlį, o spenelių galiukus parausvinusi dažais. Airisė nusekė paskui anas dvi moteris ilgomis juodomis sukniomis ir praėjo kelis didelius satinu aptrauktus pufus ir kelias rausvo satino sofas. („Dievuliau, jos gi visos bus dėmėtos“, – pasakė viena mergina Airisei už nugaros.)

Du aukЕЎti vyrai baltomis kelnД—mis laikД— po milЕѕiniЕЎkД… ragД…, pilnД… vaisiЕі. DД—l jЕі plikЕі krЕ«tiniЕі ir mД—lynЕі akiЕі AirisД— nutarД—, kad jЕі plaukai po tais baltais perukais tikriausiai ЕЎviesЕ«s. Vyrai buvo basi. Moteris prieЕЎais AirisД™ pasiД—mД— vynuogД™ ir gnybД— vienД… vaisiЕі laikytojo spenelДЇ, kol vyriЕЎkis neЕѕymiai krЕ«ptelД—jo. AirisД— aiktelД—jo.

– Koks smagus vakarėlis, – tarė ta moteris, pasikėlė suknelę ir atsisegė kojines. Apsidairė ir po viena sofa pasidėjo juodus aukštakulnius, kojines ir kelnaites.

Pasirodė keturi neūžaugos baltais turbanais, ryškiai rožinėmis liemenėmis ir vienodomis plačiomis kelnėmis, nešini žėrinčiais kaljanais. Jie atsisėdo ant didžiųjų pufų, o aplink juos ant grindų susėdo kelios moterys, jos užsirūkė ir ėmė juoktis. Airisei pasirodė, kad tikrai išgirdo Talulos Bankhed juoką. Airisę už rankos truktelėjo blyškiaodė moteris, graži lyg nebylaus kino žvaigždė, juodai apvedžiotomis akimis, prie veido priplotomis garbanėlėmis ir ilga sidabrine suknele su gilia iškirpte nugaroje. Ji paklausė, ar Airisė naujokė ir su kuo atėjo. Airisė atsakė, kad vakar, kai ją dažė Franciskas Diegas, Patsės Kelės asistentė dalijo pakvietimus ir jai taip pat davė storą baltą voką. Patsės Kelės asistentė pabučiavo Franciską ir nusijuokė: „O tu pakvietimo negausi.“

– Patsė, matyt, tave pastebėjo, – pasakė toji išblyškusi moteris.

AirisД— nusiЕЎypsojo.

– Aš Silvija, – prisistatė moteris.

– Airisė.

Silvijai pamojus ranka, prie jų priėjo neūžauga balta rytietiška kepuraite, bet be liemenės, nešinas padėklu kokteilių „Rausvoji ledi“. Vieną Silvija padavė Airisei:

– Sveika patekusi į rojų, brangioji.

Abi su Silvija susД—do ant sofos.

Prie jų priėjo moteris ir pasilenkė pabučiuoti Silviją. Ši pristatė Airisę, moteris pabučiavo ir ją. Ji perbraukė plunksna Airisės pečius. Airisė sustingo ir nejudėjo, kol ta moteris nuėjo sau. Priėjo kita moteris ir gurkštelėjo Airisės „Rausvosios ledi“, stebėdama Airisę pro taurės viršų. Vienu ypu pabaigė gėrimą ir kartu su Silvija nuėjo šalin. Airisė pajuto, kaip kažkieno ranka truktelėjo suknelės kraštą. Ant grindų prie sofos sėdėjusi moteris pakišo ranką Airisei po suknele ir perbraukė šlaunį. Brūkštelėjo pirštais šlaunų vidų ir palietė kelnaites. Airisė sėdėjo nejudėdama. Šis vakarėlis buvo ne toks, kokie vykdavo Delės Braison rūsyje prie tėvo namų, kur būdavo galima truputį paišdykauti, o tada pliaukštelti įkyruoliui ir linksmintis toliau, kaip tau pačiai norisi. Iš kito kambario pasigirdo moters klyksmas, bet ne toks, kaip klyktų įžeistas ar sužeistas žmogus, o ta ranka nesitraukė, kyščiojo pirštus į Airisės kelnaites. Gali būti, kad tokiame dideliame name, kuriame tiek daug gražių moterų (o jei kuri negražaus veido, tai dieviško kūno, o jei neturi nei to, nei ano, tai atrodo protinga ir įtakinga), pasitaikys kas nors, kieno ranka Airisei iš tikrųjų patiktų. Ant grindų sėdinčiai moteriai Airisė pasakė „Ačiū“, nors tai nuskambėjo absurdiškai, ir išėjo į kitą kambarį, kuriame buvo bufetas.

Čia stovėjo prikrauta maisto nuo pagrindinių patiekalų iki deserto – desertui buvo daili mergina, nuo krūtinės iki pėdų aptepta storu sluoksniu plaktos grietinėlės su braškėmis. Moterys, vilkinčios vien apatinukus ir aukštakulnius arba kokteilių sukneles, pusiau prasegtas nugaroje, krovėsi maistą į lėkštes. Kvartetas grojo populiarias dainas, o kitapus stalo tos pačios dvi moterys ilgomis juodomis sukniomis šoko lėtą fokstrotą. Brunetė ryškiu raudonu kimono ir juodo šilko kelnėmis ramiai valgė iš lėkštės, prikrautos omarų uodegų.

– Dievinu omarų uodegas, – tarė ji. – Rimtai, man atrodo, kad geriau už jas nieko nebūna.

Jos balsas buvo gerklinis, ЕЎiltas, tarsi amerikietД—s, bet ЕЎiek tiek ЕЎvelnesnis ir mielesnis.

– Roza Sojer, – tarė ji ir, užuot paspaudusi ranką, padavė Airisei omaro uodegą.

– Susiraskim vietą, – pasiūlė Roza, ir jos nuėjo, kur šoko dar būrys moterų.

Ji pasodino AirisД™ ant laisvos sofos.

– Nieko sau minia, – pasakė. – Niekur neik, gražuole.

GrДЇЕѕo neЕЎina omarЕі uodegomis, vos pastovinДЌiu bokЕЎtu iЕЎ austriЕі geldeliЕі, ДЇ krЕ«vД… sukrautais blyneliais su ikrais ir dviem ЕЎampano taurД—mis, sukiЕЎtomis ДЇ korsaЕѕД….

AirisД— pakД—lД— rankД…, norД—dama pasitaisyti plaukus, tuoj prie jos priД—jo neЕ«Еѕauga balta kepuraite.

– Šampano? – paklausė jis.

– O, taip, prašau, – tarė Airisė.

Roza paЕѕvelgД— ДЇ jД….

– Nieko sau, aš pagalvojau, kokia čia mažutė iš kaimo, o tu sau išdykauji su Armandu ir dar kažin kuo. Kaip man ne gėda. Austrę?

AirisД— Еѕiojosi atsisakyti.

Bet čia ne toks vakarėlis, kur galėtum pasakyti: „Oi, niekada nesu valgiusi austrių“, arba: „O Dieve, jos šlapios ir šlykščios“, nors tai buvo tiesa. Jei per austres veda kelias į tokius vakarėlius ir pas pribloškiančią tamsiaplaukę gražuolę Rozą Sojer, tai, Airisės nuomone, austres galima siurbti lyg šaltą alų vasaros dieną. Įveikė dvi, užgerdama šampanu.

– Tikra profesionalė, – pagyrė Roza.

– Iš tikro – ne. Aš iš Ohajo.

Kam jai meluoti Rozai.

– Aišku, – tarė Roza. – Tu – mano gražuolė mažulė amerikietė. Pašoksim?

AirisД— niekada nebuvo ЕЎokusi su kita mergina, tik stumdД—si po kambarДЇ su Eva, repetuodama prieЕЎ vakarД—lius ar pasirodymus. AirisД— visada liepdavo Evai vesti ЕЎokДЇ, kad galД—tЕі mokytis Еѕingsnius, bet tuomet tekdavo susitaikyti, kad Eva veda, o ji ЕЎokiЕі aikЕЎtelД—je elgdavosi drД…siai ir painiodavo Еѕingsnius, o Е«gio tebuvo Airisei iki peties. Roza Sojer buvo maЕѕdaug coliu aukЕЎtesnД— uЕѕ AirisД™.

– Kas ves šokį? – paklausė Roza.

– Galiu aš, – tyliai pratarė Airisė.

– Bet nenori. – Roza tvirtai apglėbė Airisės juosmenį. Visi ankstesni Airisės šokiai, jos pasirodymai, valsai su tėvu, mokyklos baigimo vakarėliai su Hariu Bledso ir Džimu Kamingsu, geriausiais Vindsoro šokėjais, išblėso. Ji šoko pirmą kartą čia ir dabar, prisiglaudusi prie švelnaus, pudruoto Rozos skruosto. Krūtinė prigludo prie raudonu šilku aptemptos krūtinės, šlaunis – prie juodos šilkinės šlaunies. Jos atliko porą promenadų ir lėtai apsisuko, tarytum mokydamosi šokti, o tada Roza nutempė Airisę atgal prie sofos. Atsirado dar šampano.

– Žiūrėk, – tarė Roza. – Šmundžių paradas.

Airisė nežinojo to žodžio, bet mintį suprato. Visur buvo pilna nuogų moterų, kurios gėrė, valgė, rūkė ir šoko, – visos nuogos ar pusnuogės. Putli mergina gulėjo persisvėrusi per kušetės kraštą, jos galva beveik lietė grindis. Po ja sėdėjo moteris, apglėbusi merginos galvą, ir bučiavo jai veidą ir kaklą, o kita moteris užsimetė merginos kojas ant pečių ir paniro veidu tarp jų. Airisė matė tik baltą, apvalų, besikilnojantį pilvą, moters pakaušį ir lygius platinos baltumo plaukus, susegtus tulpių formos šukomis. Moteris rausvo šifono toga praeidama pamojo Rozai. Jos toga, vos siekianti šlaunis, ant peties buvo susegta rubinų sage. Šifonas neuždengė jos nedidelių krūtų ir didžiulio, pasišiaušusio, ryškiai oranžinio trikampio, tik lyg žvakių šviesa sušvelnino vaizdą. Šalia pianino šoko juodaodė mergina sidabru siuvinėtais aukštakulniais. Jos aukštai susegtuose plaukuose žėrėjo akmenėliai, kaip ir tamsiuose, susiraičiusiuose gaktiplaukiuose, kuriuose jie mirgėjo lyg rasos lašai. Šalia austrių Airisė pamatė vieną nelaimėlę tamsiaodę merginą, aplink kurios spenelius augo tamsūs plaukai, o dar tamsesnių plaukų debesis žėlė nuo šlaunų vidurio ir tarsi kerpės, lipančios į medį, dengė jos pilvą beveik iki bambos. Airisė pagalvojo, kaip baisiai ta mergina turės jaustis, juk niekas nenorės su ja prasidėti. Pamanė, kad ta mergina turbūt suvalgys kelias austres ir išeis namo paverkti. Mažutė blondinė, įsisegusi didelį baltą kaspiną į plaukus ir apsiavusi kojas baltais bukanosiais bateliais, prišoko prie tamsiaodės merginos ir įsikniaubė veidu tarp krūtų.

– Kiekvienam puodui atsiras ir dangtis, – tarė Roza. Užpylė šampano Airisei ant krūties ir nulaižė lyg katė. Šampanas permerkė Airisės korsažą iki juosmens. Iki šmundės.

Airisei pasirodД—, kad jos pakauЕЎis tuoj atsiskirs nuo galvos ir ЕЎaus per visД… kambarДЇ lyg patrankos sviedinys, apsunkД™s nuo malonumo. Kambarys nesisuko, kaip sukdavosi iЕЎgД—rus per daug alaus per vakarД—lДЇ namuose. Jis iЕЎsiskleidД— lyg gД—lД—s Еѕiedas, sienos atsitraukД—, prisipildЕѕiusios dЕ«mЕі, kvapЕі ir ЕЎmundЕѕiЕі, ir prie pat AirisД—s ЕЎampano taurД—s pasirodД— dar viena ЕЎmundД— ЕЎviesiais plaukais, suformuotais ДЇ ЕЎirdelД™ ir nudaЕѕytais mД—lynai. Sienos pasitraukД— ir Д—mД— tirpti nuo karЕЎtЕі kЕ«nЕі. Net vД—liau, jau bЕ«dama gerokai vyresnД— ir daug gyvenimo metЕі praleidusi gerdama ЕЎampanД…, rЕ«kydama cigaretes, liesdama ЕЎilko apatinukus ir stebД—dama nuostabiai ДЇvairЕі ir akiai malonЕі ЕЎmundЕѕiЕі paradД…, AirisД— prisiminД— kiekvienД… minutД™, praleistД… Holivudo orgijoje su Roza Sojer.



Kai grДЇЕѕo namo ЕЎlapia, bet pilnai apsirengusi nuo kojiniЕі dirЕѕeliЕі iki pirЕЎtiniЕі, AirisД— atsigulД— ant lovos uЕѕ keliЕі pД—dЕі nuo Evos lovos. UЕѕuodusi dЕ«mus AirisД—s drabuЕѕiuose, Eva tyliai ЕЎniurkЕЎtelД—jo ir atsisuko pasirengusi klausytis.

– Sutikau merginą, – tarė Airisė. – Įsimylėjau.

AirisД— pamanД—, kad amЕѕinai gerbs EvД… uЕѕ tai, kad maЕѕoji sesutД— teiЕЎtarД—:

– Kaip gerai.




LaiЕЎkas nuo Evos (neiЕЎsiЕіstas)


FirenzД—s Sodai

Holivudas

1942 m. vasario 1 d.


Mielas tД—ti,

Čia viskas labai greitai keičiasi. Persikėlėme į puikų butą, nes Airisė pasirašė sutartį su „MGM“. Ją priėmė ponas Arturas Fridas, užteko vos vienos perklausos sekmadienio vakarą „Derbyje“ (ir dar vienos vėliau studijoje). Neabejojame, kad Airisė bus žvaigždė. Ji turi naują draugę – Rozą Sojer, galbūt esi ją matęs žurnaluose. Visi ją vadina Mieląja Amerikos Roza. Roza moko Airisę dirbti negailint savęs, ir Airisė jau gavo du vaidmenis su žodžiais, vieną Vakaro romane (ji paduoda Robertui Teilorui puodelį kavos) ir vieną filme Kažkas ypatinga. Tame filme jai nieko neliepė keisti, o tai daug reiškia. (Čia merginos keičia savo nosis, vardus, antakius – viską. Vienai merginai teko visur prisikimšti: iš priekio, nugaros, net šonuose. Kitai merginai, su kuria Airisė dirba, teko išsipešioti daugybę plaukų virš kaktos, nes jai liepė pasididinti kaktą.) Airisei didelių pakeitimų nereikia. Jos plaukus padažė truputį raudoniau, o Franciskas Diegas, makiažo meistras, jau beveik tapęs draugu, liepė dažytis jai rausvai oranžiniais, o ne raudonai mėlynais lūpdažiais, nes šie skirti tikroms brunetėms (tokioms kaip aš, pasak jo).




4.В Mano dangaus ЕѕydrynД—


Roza iЕЎtepД— AirisД™ losjonu nuo ДЇdegio. Ji prisimerkД— prieЕЎ saulД™ ir patepД— kiekvienД… kojos pirЕЎtelДЇ, sukamaisiais judesiais du kartus patepД— kulkЕЎnis, o tada aukЕЎtyn ir Еѕemyn perbraukД— blauzdas. GlostД— vidines ЕЎlaunЕі puses iki pat balto maudymosi kostiumД—lio kraЕЎto. Rozos nuomone, jis nuostabiai tiko Airisei. Apsivilkusi tД… kostiumД—lДЇ, ji krito ДЇ akis tarsi deimantas, o nuo kremo jos ЕЎviesi oda ir plonyДЌiai ЕЎviesЕ«s plaukeliai suspindo blyЕЎkiu auksu. Roza visada pastebД—davo kiekvienos moters geriausias ir graЕѕiausias kЕ«no vietas, nurodydavo jas ir patardavo, kaip atrodyti dar graЕѕiau. Studijoje kartais puoЕЎdavo vos paЕѕДЇstamas merginas nuo skrybД—lД—s iki bateliЕі vien savo malonumui. VaikystД—je ji neturД—jo nei lД—liЕі, nei draugiЕі.

Roza ištepliojo kremu Airisei veidą („Žiūrėk, nenusidegink nosies raudonai, nes ponas Fridas mane užmuš.“) ir krūtinę iki kostiumėlio kraštų su vielomis ir pakišo pirštus po pečių dirželiais. Liepė Airisei apsiversti, kad galėtų ištepti nugarą.

– Kaip gera, – tarė Roza.

– Taip.

Airisė garsiai kvėpavo Rozai į ausį. Roza masažavo jai pečius, glostė rankas. Švelniai patempė Airisės pirštus. Rozos niekas nemasažavo, bet ji girdėjo, kaip dvi moterys kalbėjosi apie masažus bufete. Jos sakė, kad Hedė Lamar kasryt masažuojasi limfmazgius, todėl ir atrodo taip nuostabiai. „Nes viską nudrenuoja“, – pasakė viena moteris. Roza norėjo viską nudrenuoti iš Airisės. Brūkštelėjo aliejumi Airisės pakinklius ir praskėtė jai kojas. Visi drenuojami skysčiai patvino ir užplūdo bangelėmis vieną Airisės koją, tada kitą, užliejo stuburą ir vėl nutekėjo į blauzdas. Airisės kojos linko Rozos rankose. Airisė įsikniaubė veidu į paplūdimio paklotą. Roza atsinešė, ką tik sugalvojo: sumuštinių, apelsinų, kietai virtų kiaušinių, gazuotų gėrimų, paplūdimio paklotą ir slidaus auksinio aliejaus Airisės odai. Saulė po truputį jau leidosi, tebekabėjo ryškiai oranžinė virš horizonto, o paplūdimyje dar buvo šilta. Maža mergaitė su kasytėmis, mūvinti vienomis kelnaitėmis, porą kartų persivertė ant rankų bangose, o tada tėvai apgobė ją dideliu rankšluosčiu. Roza ir Airisė stebėjo, kaip trys jų figūrėlės užkopė į stovėjimo aikštelę, o tada paplūdimys liko tuščias.

Roza atsigulД— ir atsisegД— kostiumД—lio petneЕЎas. AirisД— tylД—jo. Roza nusismaukД— kostiumД—lДЇ Еѕemiau krЕ«tinД—s.

– Nieko nėra, – tarė ji. – Pažiūrėk.

AirisД— atidЕѕiai apsidairД— ДЇ visas puses. Po orgijos AirisД— sakД— Rozai, kad iki to vakaro buvo beveik nemaДЌiusi krЕ«tЕі ir kad jos jai niekada nerЕ«pД—jo. PasakД—, kad kelis kartus matД— motinos krЕ«tis, o Evos niekuДЌius, primenanДЌius porД… keptЕі kiauЕЎiniЕі, matydavo nuolat, nes kaip jЕі nematysi. Eidama ДЇ paplЕ«dimДЇ, AirisД— pasakД— Rozai:

– Meilė žiūri ne akimis, o protu, ir būtent taip aš žiūriu į tave.

Roza pabuДЌiavo Airisei spenelДЇ. PatempД— AirisД—s plaukus ir Д—mД— buДЌiuoti kaktД…, skruostД…, lЕ«pas, kaklД…, paausДЇ. AirisД— atsakД— buДЌiniu. Roza nustЕ«mД— AirisД™ ir atsistojo. NusimovД— maudymosi kostiumД—lДЇ, pasirД…ЕѕД—, o tarp jos kojЕі uЕѕ nugaros suspindo saulД—.

– Ir tu, – tarė ji.

AirisД— nusispyrД— kostiumД—lДЇ, jos susikibo uЕѕ rankЕі ir nubД—go ДЇ vandenДЇ.

– Džeronimai! – sukliko Airisė.

Jos plaukiojo kaip ruoniai, o paskui, kol visai nesutemo, iЕЎbД—go iЕЎ vandens ir ЕЎluostД— viena kitД…. Roza viskД… surinko ir neЕЎД—si krepЕЎДЇ ant galvos lyg vietinД— salos gyventoja.



Tešlius niekada neviršydavo greičio. Mažiau nei per valandą jis nuvažiavo iš Holivudo į Malibu ir, vos per penkias minutes pasistatęs automobilį, nusekė paskui abi merginas iš „Timo delikatesų“ į paplūdimį. Ėjo šiauriau, šalia kelio, kad niekas iš paplūdimio jo nepastebėtų. Per dvidešimt minučių jis užtektinai prifotografavo. Ir žinojo, kad nuotraukos bus idealios. Tešliui atrodė, kad net neįmanoma susimauti, jei naudoji „C3“ fokusavimo mechanizmą ir fotografuoji dvi gražias nuogas merginas, dūkstančias paplūdimyje. Nuotraukų nereikės nė retušuoti. Daili raudonplaukė čiulpia brunetės papą. Brunetė su raudonplauke (jis pastebėjo, kad tie raudoni plaukai nenatūralūs) nusivelka maudymosi kostiumėlius ir bėga į vandenį, o užpakaliai šokinėja lyg įsilinksminę persikai. Tešlius paruošė negatyvus, kontaktinį lapą ir net nelaukė, kol išdžius šeši atspausdinti lapai. Patiesė juos ant rankšluosčių galinėje sėdynėje ir nuvairavo į Hedos Hoper biurą. Ji paliepė jam išdėlioti nuotraukas ant sekretorės stalo ir užsidėjo akinius. Sekretorei nurodė duoti jam penkiasdešimt dolerių.

– Ačiū, pone Rastinai, – padėkojo sekretorė.

– Nuotraukos geros, – tarė Tešlius. – Viskas matosi.



Roza paЕѕinojo HedД… Hoper. Rozos nuomone, 1942-aisiais Heda Hoper nebuvo blogiausias Еѕmogus pasaulyje, Amerikoje ar netgi Holivude. Heda Hoper nekentД— Ruzvelto ir paraЕЎД— keletД… blogybiЕі apie Еѕydus, bet iЕЎ to nieko baisaus neiЕЎД—jo, o dar pagarsД—jo pasakiusi, kad pilietiniЕі teisiЕі judД—jimas kenkia juodЕѕiams. HedД… Hoper skaitД— trisdeЕЎimt du milijonai ЕѕmoniЕі.

AntradienДЇ Heda Hoper paskambino Rozai ДЇ vasarnamДЇ ir pakvietД— kitД… dienД… susitikti pietЕі. Roza nusivalД— raudonД… nagЕі lakД… ir nusilakavo rausvai. ApsirengД— dramblio kaulo gabardino kostiumД…, uЕѕsidД—jo skrybД—lД™ ir uЕѕsimovД— pirЕЎtines. Heda Hoper uЕѕsisakД— arbatos su ledukais ir Kobo salotЕі. Roza norД—jo sumuЕЎtinio su mД—sa, bet uЕѕsisakД— to paties. Heda Hoper padavД— Rozai pusiau perlenktД… Los Angeles Times. Viduje buvo trys Rozos ir AirisД—s nuotraukos iЕЎ Malibu.

Roza tarД—:

– Jei tas fotografas būtų bent minutę palaukęs, būtų pamatęs, kaip tėškiau jai antausį. Gyvenime nebuvau taip supykusi.

Heda taip pat paЕѕvelgД— ДЇ nuotraukas ir ant virЕЎaus padД—jo dar vienД…, kurioje Roza buДЌiavo AirisД—s krЕ«tinД™. SiurbtelД—jo savo arbatos su ledukais, Roza siurbtelД—jo savo. TarД—:

– Tiesą sakant, panele Hoper, net nežinojau, kad tokių merginų būna. Pakvietė mane į paplūdimį. Maniau, mes draugės. Nežinojau, ką daryti.

Heda Hoper neiЕЎtarД— nД— ЕѕodЕѕio. Pajudino rankД…, prieЕЎ ЕЎviesД… sublizgo Еѕiedai. SuvalgД— kelis kД…snius salotЕі.

Roza kalbД—jo toliau:

– Man atrodo, tokios merginos kenkia visam Holivudui. Jos tiesiog… čia netinkamos.

Heda papraЕЎД— dar ЕЎiek tiek padaЕѕo.

Roza kukliai sunД—rД— prieЕЎ save rausvas rankas.

– Gerbiu jus už tai, kad saugote Holivudo dorovę, panele Hoper. Tikrai. Štai kažkurią dieną, dar prieš šitą baisų nesusipratimą, kaip tik sakiau Bakui, Bakui Kolinsui, savo sužadėtiniui; ar žinojote, kad mes susižadėję? Slėpėme tai nuo visų, nors nemanau, kad nereikšmingi mūsų meilės reikalai galėtų jus sudominti… Tai va, aš visada sakiau, kad visų šio verslo atstovų pareiga – palaikyti tinkamo pobūdžio filmus ir tinkamos rūšies žmones.

Paskambinusi savo agentui, Roza pasakД—, kad tikisi sulaukti ko nors gero iЕЎ savo romantiЕЎkЕі jausmЕі Bakui, o tada nukД—lД— telefono ragelДЇ ir dvi dienas sirgo. KetvirtadienДЇ laikraЕЎtyje pasirodД— Rozos nuotrauka. JД… pateikД— studija, o nuotraukoje Roza ir Bakas Kolinsas ЕЎypsojosi vienas kitam, uЕѕ pakinktЕі laikydami graЕѕiД…jД… jo kumelД™ ЕЅvaigЕѕdД™. Е eЕЎtadienДЇ studija nuveЕѕД— RozД…, BakД… ir fotografД… ДЇ vasarnamДЇ visai netoli to Malibu paplЕ«dimio, o sekmadienДЇ jiems buvo paskirtas visas laikraЕЎДЌio atvartas, kuriame jiedu stovД—jo prieЕЎais vasarnamДЇ ir prieЕЎais Е v. ApaЕЎtalo Tomo episkopalinД™ baЕѕnyДЌiД…. Roza laikД—si ДЇsikibusi Bako rankos. VaЕѕiuojant atgal, Bakas pasiЕ«lД—:

– Ir iš tiesų galėtume pavakarieniauti kartu.

– Reikės, – pritarė Roza ir priglaudė galvą prie stambaus jo peties.

Straipsnyje Heda Hoper pacitavo Rozos žodžius: „Jeigu myli, kam laukti?“ Kitoje eilutėje panelė Hoper parašė: „Ir tikrai, kam? Šiedu balandėliai pasirengę glaustytis ir burkuoti naujajame savo lizdelyje, o mes jiems linkime geriausios kloties!“ Pirmadienį redaktoriaus skiltyje panelė Hoper parašė: „Holivude visada bus nemalonių elementų, abejotino elgesio moterų (kurių tikrai negalime pavadinti damomis), galinčių nuvilioti jauną merginą į pavojingą, prastos reputacijos mūsų mažojo miestelio rajoną. Pasielkite teisingai, pone Mejeri.“

Roza perskaitė kiekvieną žodį. Kino studijos „MGM“ viešųjų ryšių vadovas paskambins vienam žmogui, tas paskambins dar vienam, o kai antradienį Airisė pasirodys filmavimo aikštelėje, jos nebeįleis pro vartus. Sargas paduos jai popierinį maišelį su segtukais, jos bateliais ir šilkiniu chalatu. Airisei dar nebuvo devyniolikos, o karjera jau baigėsi. Rozai teko matyti nemažai merginų, kurias ištiko toks galas.

Ji žinojo, kad Airisei skambinti negalima. Po to Airisė ieškojo padavėjos darbo šalia studijos, nes ten visi ją pažinojo ir mėgo, bet vadovas nemokamai davė jai puodelį kavos ir gabalėlį pyrago, ir Airisė suprato, ką tai reiškia. Airisė prašėsi priimama dirbti į „Ohrbacho“ ir „Bullocko“ parduotuves, bet pardavėjos paėmė jos prašymą ir, netarusios nė žodžio, padėjo ant popierių krūvos.



* * *

Franciskas Diegas laikė save menininku. Jis jau trisdešimt metų darė makiažą gražioms moterims, dailioms merginoms ir ne vienam itin patraukliam vyrui. Jam teko piešti tamsiai raudonas lūpas, išlenktas it Kupidono lankas, subtiliai rausvinti skruostus, ryškinti išplėstas lyg Betės Būp akis, siaurus, pieštuku pieštus plauko pločio antakius, o paskui – tankius, glotnius antakius ir „Maybelline“ stiliaus blakstienas, ir stambias, lyg avietės sultingas, gundančias tuoj pat jų paragauti lūpas. Kai neturėdavo iš ko rinktis, dažė burokėlių sultimis ir talku, o kai buvo neįmanoma gauti nailoninių kojinių, – piešė siūles savo seseriai ant kojų. Susipažino su Maksu Faktoru. Velionis Maksas Faktoras nusivedė jį smagiai pasilinksminti į keletą Malibu barų, o už tai Franciskas pademonstravo jam, kaip kempinėle galima geriau ištepti makiažo pagrindą. Vis dar sugebėdavo šokti čarlstoną su naujomis žvaigždutėmis ar lenkti ranką su jaunikliais. Mėgo merginas, kurios žvelgdavo kupinomis dėkingumo akimis, vos suimtos už smakriuko – smailaus, apvalaus ar kampuoto lyg cukraus kubelis, bet vis tiek žavingo. Iš tiesiog dailių merginų jis kurdavo gražuoles. Retos gražuolės jo rankose tapdavo neužmirštamos. Paprastą kaimo mergaitę jis pavertė Egipto princese, o paskui, jai plaukte įplaukus į filmavimo aikštelę, suprato, kad dabar ji jau žino, kas esanti.

Jis mylėjo vaikinus, kurie leidosi mylimi ir leisdavo nupiešti jiems mažyčius rausvus ūsiukus ar kreivus antakius arba kyštelėti petuką ant kairiojo peties, žinodami, kad nuo jo priklauso jų karjera. Jam patiko netgi tie, kurie sprogdavo iš puikybės. Kartą jam paskambino siuvėjas, pas kurį atėjo garsus aktorius, kad susiaurintų jam kelnių liemenį. Tas aktorius visiems papasakojo, ko nori iš siuvėjo, o siuvėjas visiems papasakojo, kad problema – ne siauras liemuo, o turinio stoka šiek tiek žemiau. Jei turi šitiek tuštybės, pasidarai pažeidžiamas lyg moteris, – būtent taip manė Franciskas. Jis šią problemą išsprendė, pasirinkęs meksikiečio senelio išvaizdą. Nesidažė plaukų, nemetė svorio. Surūkydavo po cigarą kasdien, o cigarus pirkdavo ten pat, kur ir ponas Talbergas. Turėjo septynis komplektus pilkų marškinių ir juodų lininių kelnių, septynias poras juodų espadrilių ir prieš nieką nesipuošė. Aktoriai, atėję į jo makiažo kambarį po to, kai šešis mėnesius nerasdavo darbo, būdavo laikinai atleisti arba paskolinti filmuotis kokiame nors „First National Pictures“ šlamšte, ir pamatydavo Franciską savo vagonėlyje, plaunantį teptukus, pasijusdavo tarsi jūreiviai, ištisus mėnesius praleidę jūroje ir pagaliau išvydę švyturį. Kai kuriuos tokius jūreivius jis nusivesdavo namo, suteikdavo jiems prieglobstį savo ramiame vasarnamyje, pasisodindavo ant plačių kelių, maitindavo namuose gamintu maistu, dalydavosi švelnumu ir pasirūpindavo, kad neįsipainiotų nė menkiausias šapelis pavydo ar konkurencijos.



Airisę Akton jis pastebėjo pačią pirmą dieną. „MGM“ teritorijoje tokių kaip ji, net gražesnių, visada būdavo tuzinas, bet ji buvo vikri ir gudri, tad gal ir būtų sugebėjusi vaidinti. Kažkas ją išmokė gerų manierų. Ji stebėdavo, ką daro ir ko nedaro kiti. Nekėlė scenų. Nesimarkstė prieš kino žvaigždes. Niekada nevėluodavo. Jis pasiūlė jai maždaug coliu susisiaurinti suknelės nugarą tiesiai virš apvaliausios užpakalio dalies, o jau kitą dieną mergina buvo įsismeigusi po smeigtuką į visas turimas sukneles.

Po to, kai Airisei uЕѕpakalДЇ iЕЎspardД— Heda Hoper, o filmavimo aikЕЎtelД—je niekas net nebeminД—jo merginos vardo, jis nuvaЕѕiavo ДЇ FirenzД—s Sodus. NuvaЕѕiavo, nes buvo, pasak jaunesnД—s jo sesers, iki kraЕЎtЕі kupinas gailesДЌio kiekvienam benamiui ЕЎuniui ir kiekvienai keliД… perbД—gusiai nusususiai katei. Kokius ЕЎeЕЎis mД—nesius AirisД— buvo kylanti ЕѕvaigЕѕdutД—, o dabar pavirto benamiu ЕЎuniu, nors pati to turbЕ«t nesuvokД—. Jauni ЕѕmonД—s buvo Francisko silpnybД—. Jie net nenumanД—, kas jЕі laukia ir kaip viskas priklauso nuo paprasДЌiausios bukos sД—kmД—s. Jiems atrodД—, kad niekada nepraras privalumЕі, o trЕ«kumus visada galД—s paslД—pti po medЕѕiaga, iЕЎgalvotu vardu ar makiaЕѕo pagrindu, kol uЕѕges ЕЎviesos. Franciskui atrodД—, kad jeigu gali gailД—tis iЕЎbadД—jusio ЕЎunД—ko, tai tikrai turi pagailД—ti ir jaunЕі graЕѕiЕі ЕѕmoniЕі.

AirisД— atidarД— duris vyЕЎniЕі raudonumo akimis. NepakvietД— uЕѕeiti.

– Kaip malonu iš jūsų pusės, kad užsukote, pone Diegai, – pasakė mažoji Airisės sesutė. Atnešė jam stiklinę vandens ir pasodino į vienintelį fotelį.

– Atėjau pakviesti jus, mergaitės, vakarienės, – tarė Franciskas.

AirisД— krЕ«ptelД—jo.

– Labai malonu iš jūsų pusės, – pakartojo mažoji, nusišluostė akinius į sijoną ir vėl pasibalnojo jais kampuotą veidą.

AirisД— paЕѕvelgД— pro langД….

– Visiems patinka, kaip aš gaminu, – tęsė jis.

Gamino joms vakarienД™ tris antradienius iЕЎ eilД—s, laukdamas, kol AirisД— pasakys, kД… jis ir taip Еѕinojo, kad galД—tЕі jai padД—ti kur nors pradД—ti viskД… iЕЎ naujo. Pasakojo mergaitД—ms apie savo vaikystД™ San Fernando slД—nyje El Eskorpiono ranДЌoje, kuri vД—liau tapo Plato pieno ranДЌos dalimi, nes tas pats vyko beveik visoje PietЕі Kalifornijoje. Pasakojo apie vieno kambario mokyklД…, iЕЎ kurios sartu arkliu jodavo namo, kaip pajuto esД…s neabejingas graЕѕiems ranДЌos darbininkams ir kaip, bЕ«damas vos devyneriЕі, suprato, kad baigД™s mokyklД… iЕЎkart turД—s sprukti ДЇ didelДЇ miestД…. Papasakojo apie savo motinД…, blyksД—jusiД… akimis ir karЕЎtu temperamentu ne maЕѕiau uЕѕ bet kuriД… istorinД™ Meksikos herojД™, ir tris ramius jos vyrus, tapusius Francisko ir dviejЕі jo pusiau seserЕі tД—vais, o paskui mirusius, o tos seserys dabar pasiturimai gyvena Niujorke, nes yra prД—sko bЕ«do ir visai neatrodo kaip meksikietД—s, pasak jo. SuteikД— Airisei ЕЎimtД… progЕі pasakyti tiesД…, bet AirisД— melavo per kiekvienД… vakarienД™. ЕЅavД—jo jДЇ kalbomis apie atsivД—rusias galimybes ir interviu. Melavo, kai jis dalijo empanadas, nenustojo melavusi valgydama sviestinius karijЕі rieЕЎutЕі ledus. Melavo, jam ЕѕaidЕѕiant kortomis su maЕѕД…ja jos sesute. Melavo tapЕЎnodama skruostД… ir linkД—dama labos nakties, o tada Franciskas paДЌiupo jД… uЕѕ rankos:

– Atėjo jūsų eilė kviesti mane vakarienės iš mandagumo, o po to pažaisime „Tiesą sakant“.




5.В Jei neturi ЕѕaliЕі


Į sesers skambučius niekas neatsakinėjo. Vakarais dažniausiai gamindavau makaronus „Kraft“ su sūriu, mėgindama kaip nors juos paįvairinti. Airisė tebeieškojo darbo.

– Pažįstu tavo veidą, brangioji, – tarė jai viena parduotuvės „Ralphs“ darbuotoja.

AirisД™ iЕЎ veido paЕѕinojo visi, kas skaitД— laikraЕЎДЌius ir kino Еѕurnalus.

– Aš lyg kokia maro nešiotoja, – tarė Airisė. – Ar vidurių šiltinės.

Atsakiau:

– Juk žmonių nežudai.

KitД… rytД… nuД—jau pas poniД… Gruber pasiteirauti, gal dar iЕЎnuomojamas mЕ«sЕі senasis kambarys, ir ponia Gruber paklausД— kodД—l, o aЕЎ trumpai papasakojau, kД… pati supratau. Ponia Gruber palingavo galva:

– Kokia kalė ta Roza Sojer. Azoy gait es – va, kaip viskas vyksta.

Tiek kartЕі buvau girdД—jusi taip jД… sakant, kad jau pati pradД—jau taip sakyti. Ponia Gruber mudviems ДЇpylД— mД—tinio likerio ДЇ taures paauksuotais koteliais ir tarД—:

– Aišku, mergaitės, galite nuomotis tą kambarį už tą pačią kainą.

PasakД—, jeigu reikД—s, ji kД… nors iЕЎmes laukan, ir mes susidauЕѕД—me taurД—mis. Ponia Gruber tarД—:

– Grožis ir šlovė. Patikėk manim: alle ziben glicken. Tai reiškia – anokia iš to nauda, ketzele. Verčiau nemesk rimtų knygų ir akinukų.



DД—l tos situacijos niekur nenorД—jau eiti. NД—jau ДЇ parkД…. Nei ДЇ FirenzД—s SodЕі kiemД…. AirisД— nepraЕЎД—, kad likДЌiau su ja. Nieko manД™s nepraЕЎД—. DarД— savo pratimus, tvarkД—si plaukus ir skalbД— kriauklД—je mЕ«sЕі rЕ«bus. PradД—jo pakuoti daiktus ir pasakД—, kad po savaitД—s kraustysimД—s.

– Bet geriau niekam nesakyk, – tarė ji.

– O kam aš pasakysiu, – atsiliepiau.

Airisė kas rytą lavino savo vokalą. Tylėdama lygino visas mūsų palaidines ir sijonus ir apskritai elgėsi, lyg gyventų viena, bet aš ją supratau. Supratau viską ir stengiausi apsimesti, kad net nepastebėjau, ir tikėjausi, kad Airisė negalvoja manęs palikti, nes aš jos vietoje pagalvočiau. Nebūčiau likusi ten, kur visiems ant manęs nusišikt, ir nenorėčiau, kad mane sekiotų keturiolikmetė mergaitė, atrodanti kaip dvylikos metų ir visiškai nieko nesugebanti, tik ruošti maistą iš pusgaminių, nerimauti ir skaityti. Sėdėjau fotelyje prie lango ir skaičiau iš bibliotekos pavogtą Doriano Grėjaus portretą ir senus Photoplay numerius, kuriuos radau bute, kai atsikraustėme. Perskaičiusi žurnalus, radau Bibliją. Praleidau nuobodžias vietas, kas iš ko gimė, taip pat ir šlykštesnes, bet man patiko Naujasis Testamentas, pilnas žalių kalvų, mėlyno dangaus, atlaidumo, palyginimų ir metaforų. Senajame Testamente metaforų nebuvo: krūmai iš tikro liepsnojo, sienos griuvo, jūros prasiskirdavo, o kai darosi tokie dalykai, bet koks racionaliai mąstantis žmogus lįstų slėptis už priedangos. Senajame Testamente Dievas ganė žmones. Gelbėjo nuo priešų, niekšų, bado ir mirties. Jis galinga ranka išvedė juos iš Egipto, viliodamas sausainių maišeliu, – štai ką turiu omenyje.



Liepsnojantis Dievo angelas, o gal kažkas kitas, paspaudė durų skambutį, Airisei kraunant daiktus, o mums su Francisku plaunant indus. Prieš tai vakarienei mums visiems išviriau dešrelių. Ketinome žaisti kortomis, kai baigsiu šluostyti visas lėkštes, o po to Franciskas tikriausiai ruošėsi pakišti Airisei po pagalve dešimt dolerių, kad galėtume kraustytis pas ponią Gruber. Skambutis suskambo tris kartus. Sustingome. Stengėmės vengti Firenzės Sodų vadovo. Galėjome arba sumokėti jam už praeitą mėnesį, arba sumokėti poniai Gruber už kitą mėnesį ir truputį pasilikti sau. Ponia Gruber ir „Holivudo Plaza“ buvo mūsų ateitis. Franciskas pažvelgė į Airisę.

– Gal ten Roza, – tarė Airisė, o aš užstojau kelią ir nuskubėjau prie durų pirma.

Ten juk vis tiek ne Roza, o aš nenorėjau, kad sesuo nors sekundę galvotų, kad tai gali būti Roza Sojer, – jos vardu paslapčia sau vadinau tikrąjį pasaulio blogį. Palyginti su Roza Sojer, mano motina atrodė nuostabi.

– O, mažoji Eve, – pasisveikino tėvas.

Vienu pirЕЎtu jis maskatavo baltД… kepyklos dД—ЕѕutД™, apriЕЎtД… raudona virvele, paЕѕastyje spaudД— saulД—grД…ЕѕЕі puokЕЎtД™, o kitoje rankoje laikД— lagaminД….

– Jėzau, kokios baisios gėlės, – tarė Airisė.



Franciskas sulankstД— indЕі ЕЎluostД™ ir priД—jo prie durЕі. PadД—jo rankД… man ant peties. TД—vas atrodД— elegantiЕЎkas ir iЕЎvargД™s, o aЕЎ pagalvojau, kad, jeigu Franciskui nepavyks jo primuЕЎti, nors tikriausiai sugebД—tЕі, mes su Airise galД—tume padД—ti.

AirisД— atsisД—do ant sofos. Franciskas nepatraukД— rankos man nuo peties. AtsipeikД—jusi tariau:

– Mano tėvas Edgaras Aktonas, mūsų mielas draugas Franciskas Diegas, – ir pasijutau labai savimi patenkinta.

Jie nuЕѕvelgД— vienas kitД…. Niekas nieko nereikalavo. Niekas nepraЕЎД— pinigЕі. Niekas nepasiЕ«lД— Edgarui nei puodelio arbatos, nei ЕЎiaip atsigerti, nei vakarykЕЎДЌiЕі keptЕі pupЕі. Niekas nepakvietД— jo uЕѕeiti ir niekas neliepД— jam neЕЎdintis.

Tėvas kišeniniu peiliuku perpjovė virvelę ir tylėdamas visiems atkišo sausainių dėžutę. Aš suvalgiau šešis, Airisė – du. Franciskas ranka pasiglostė pilvą ir atsisakė. Tėvas suvalgė likusius sausainius. Dešimtą valandą išsitiesiau ant sofos šalia tėvo. Jis pasislinko, palikdamas man vietos, ir padėjo ranką ant peties. Airisė užvertė žurnalą ir atsistojo.

– Pavargau. Einu į lovą.

Ji iЕЎtraukД— iЕЎ lagamino vienД… uЕѕklotД…, uЕѕdengД— juo mane ir nuД—jo ДЇ savo kambarДЇ.

TД—vas tarД—:

– Nuostabi savitvarda.

Franciskas paantrino:

– Neprilygstama.

Anksti ryte radau juos abu sugriuvusius ant grindЕі, pasikiЕЎusius po galvomis sofos pagalvД—les. Е alia kavos stalelio stovД—jo tuЕЎДЌias butelis ЕЎkotiЕЎko viskio. AtsisД—dau ant sofos ir ЕѕiЕ«rД—jau, kaip jie abu miega, o kai apsiverkiau, atsistojau ir nuД—jau pas AirisД™ ДЇ lovД….

– Nuobodu čia nebūna, – tarė ji.



Ryte nuД—jome ДЇ uЕѕkandinД™ pusryДЌiЕі. Vyrai Д—jo pirmi. TД—vas uЕѕsisakД— kiauЕЎiniЕі su skrebuДЌiu ir paskelbД— sumokД—siД…s uЕѕ pusryДЌius. SakД—, kad labai labai didЕѕiuojasi Airise, nes ne kiekviena mergina sugebД—tЕі pasiekti tiek, kiek ji. AirisД— tarД—:

– Nesivargink. Pavėlavai.

TД—vas pasakД— apgailestaujД…s, kad nepasirodД— anksДЌiau, bet reikД—jo susitvarkyti reikalus Ohajuje, o sesuo tarД—:

– Mes neturime pinigų. Nė skatiko.

Franciskas patikino, kad Airisė nemeluoja. Pridūrė, kad niekas, bent iš tolo susijęs su kino verslu, – nei restoranas, nei drabužių parduotuvė, nei grožio salonas, nesiruošia samdyti Airisės po to, kas įvyko. Tėvas paklausė:

– O kas atsitiko?

Mes su Francisku suЕѕiurome ДЇ AirisД™, nes neturД—jome teisД—s kalbД—ti uЕѕ jД….

– Mane pričiupo besibučiuojančią su mergina, – tarė Airisė.

– Apgailėtini puritoniški šunsnukiai, – tėvas patapšnojo Airisei ranką. – Ir viskas? – paklausė Francisko.

ParД—jome atgal ДЇ butД…. AirisД— sukuЕѕdД—jo, kad Edgaras netrukus dings.

– Jam nėra čia ką veikti, – tarė ji.

Franciskas nusileido ДЇ kiemД… paskambinti, o mes visi trys susiЕѕvalgД—me.

– Ką planuojate? – paklausė tėvas.

AirisД— atsakД—, kad kraustysimД—s atgal pas poniД… Gruber, o ji toliau ieЕЎkos darbo. Pasakiau, kad vedЕѕiosiu ЕЎunis. TД—vas pakД—lД— balsД…:

– Patyrei rimtą nesėkmę, nuo kurios dar ilgai neatsigausi. Negali apmokėti sąskaitų dabar ir negalėsi apmokėti naujų sąskaitų ateityje. Juk supranti, kad naudosiesi vargšės ponios Gruber gerumu. Negalima išnaudoti tikrų draugų, jei tik gali išsiversti kaip nors kitaip.

Jau norД—jau paklausti, kaip jam paДЌiam sekД—si laikytis ЕЎitos taisyklД—s, bet ДЇ kambarДЇ grДЇЕѕo iЕЎsiЕЎiepД™s Franciskas.

– Iš ko tu gyveni, Edgarai?

– Ai, iš poezijos, prozos. Dėsčiau anglų kalbą. Dabar pensininkas.

– Turbūt smagu, – Franciskas atsisuko į mane su Airise:

– Žinote, kad mano seserys gyvena Niujorke. Enkarnaciona ir Beatriza. Karnė ir Bėja. Merginos sako, kad gali rasti darbą Edgarui, liokajaus vietą, – pasakė, nežiūrėdamas į tėvą. – O tu, Airise, galėtum mokyti mažus vaikus. Tarkim, būtum guvernantė.

Niekas net nepaЕѕvelgД— ДЇ mano pusД™.

Tėvas paspaudė Franciskui ranką („Nerandu žodžių“, – pasakė) ir po kelių valandų grįžo 1938-ųjų laidos ševrolė pikapu.

– Paprasta, – tarė jis.

SusikrovД—me visus savo ir kelis FirenzД—s SodЕі daiktus, o Franciskas atsineЕЎД— du lagaminus ir didЕѕiulД™ makiaЕѕo dД—ЕѕД™. NubД—gau pas poniД… Gruber ir grДЇЕѕau su ja, neЕЎina mД—tinio likerio buteliu. Visi gurkЕЎtelД—jome. TД—vas pabuДЌiavo jai rankД…. Ponia Gruber palinkД—jo:

– Likite visi sveiki.

PabuДЌiavo man ДЇ lЕ«pas ir iЕЎД—jo sau.

– Kad ir kur nukeliautum, sėkmė tau pavymui svies savo seną batą. Tai Tenisonas, – pasakė tėvas ir įsitaisė keleivio sėdynėje.

Mes su Airise susigrЕ«dome gale su FirenzД—s SodЕі lempa prie kojЕі. Franciskas mums mirktelД—jo. TД—vas suplojo rankomis. Galima sakyti, tai buvo jo triumfo akimirka.




6. Kiekviena diena – šventė


Kas rytą dainuodavome. Tėvas dainavo „Be kelnių šalta“ ir „Gabalėlį agurko“. Franciskas su tėvu dainavo „Ei, nebučiuok mano sesers“, spragsėdami pirštais, o tėvas rėkavo: „Kiaule! Marš į kiaulidę!“ Mes su Airise dainavome „Tikriausiai buvai dailus kūdikėlis“ ir „Privertei tave pamilti“. Gėrėme praskiestą kavą. Mes su Airise valgėme šviežias, aliejumi tebečirškančias spurgas (ir plikytus pyragaičius, ir daniškas karpytas bandeles, ir trikampes spurgas, ir visokius kitokius vietinius saldumynus, nes pagaliau už viską, nors ir neilgai, mokėjo mūsų tėvas), o tėvas su Francisku valgė kumpį, kiaušinius ir dienos patiekalus. Pasidalijome užduotis. Franciskas visą dieną vairuodavo ir kas rytą derėdavosi dėl degalų. Šešias naktis keturiese nakvojome viename motelio kambaryje. Niekas nė nemirktelėjo. Vyko karas, žmonės keliavo įvairiausiomis kompanijomis – be tėvų, be motinų, be vyrų. Franciskui teko viena lova, mums su Airise kita, o tėvas įsitaisė ant grindų su lovos užtiesalu. Kanzase jis mokė seserį vairuoti, kad būtų kas veikti. Misūryje Franciskas pasuko tiesiai į šiaurę Ilinojaus link. Tėvas norėjo pamatyti Misūrį. Franciskas tarė:

– Ne, su manim nenorėtum.

Jis pasakė, kad Misūris – toks pat kaip Pietų valstijos, o Pietuose jis neketino vairuoti, nebent Pietų Amerikoje.

Man net nereikД—jo pamatyti pakelД—s ЕѕenklЕі, kad suprasДЌiau, jog artД—jame prie Vindsoro Ohajo valstijoje. Raminamai nuteikД— lygumos, malonus rusvas rЕ«kas ir tvirti namai, panaЕЎЕ«s ДЇ juose gyvenanДЌius jЕі ЕЎeimininkus. Pamaniau, kad ne kaЕѕin kД… ДЌia palikome. Su manimi buvo tД—vas, sesuo ir Franciskas, jau tapД™s nedidelД—s mЕ«sЕі ЕЎeimos dalimi. GerД…ja dalimi. TrЕ«ko tik mano mielo kambario tД—vo namuose ir pono Portmano pudelio. AirisД— bakstelД—jo man ir tarД—:

– Mūsų namas visai netoli.

BakstelД—jau atgal. TД—vas nepratarД— nД— ЕѕodЕѕio. SkaitД— iki sutemЕі, o ryte jau buvome palikД™ OhajД… uЕѕ nugaros.

Tėvas skaitė apie liokajaus darbą. (Arba tarno. Edgaras ir Franciskas daugybę kartų ginčijosi, kaip ta profesija vadinama. Tėvas sakė, nesvarbu, kaip pavadinsi, vis tiek reikės laižyti užpakalį ir šveisti sidabrą.) Tėvas kažkur nusičiupo Emilijos Post knygą, o man teko užduotis klausinėti ir mėginti supainioti. (Ar tarnai gali būti ūsuoti? Ne. Kas galva prie stalo? Žmona. Tariama „valetas“ ar „valėjas“? Valetas[2 - Valet (pranc.) – tarnas. (Red. past.).]. Nors man tai skambėjo klaikiai. Tėvas pažadėjo, kad visus sutiktus tarnus vadins valėjais, niekada neaugins ūsų ir nenešios sagos kilpelėje gėlės, apie kurią itin daug buvo prirašyta 297-ame puslapyje.) Kartais Emilijos Post knygoje pasitaikydavo įsimintina frazė ar įspėjimas, kurį Franciskas sudainuodavo lyg operoje.

Visą kelią, važiuodami per Vakarų Pensilvaniją, traukėme: „Verčiau atrodyti senamadiškai nei vulgariai.“ Lažinčiausi, kad jeigu šiandien sesers paklaustumėte, ji galėtų ištisais sakiniais cituoti Emiliją Post.

AirisД— per ЕЎeЕЎias dienas turД—jo tapti guvernante. Pasak Emilijos Post, guvernantД—s bЕ«na geriau iЕЎsilavinusios nei auklД—s ir gauna geresnДЇ atlyginimД…. Jos turi ko nors mokyti vaikus, kol kas nors nusprendЕѕia, kad jiems jau laikas ДЇ mokyklД….

– Kokio amžiaus tie vaikai? – paklausė Airisė. – Ir kiek ten jų bus?

Franciskas gЕ«ЕѕtelД—jo.

– Manau, kad trys. Bet gal klystu.

Airisė pasakė, kad kažkaip reikės apsimesti baigusia koledžą; ji šiaip ne taip pabaigė Vindsoro mokyklą ir niekas nesitikėjo, kad jai teks dirbti, o ne būti koncertų žvaigžde ar vaidinti spektakliuose. Tėvas atsakė, kad oficialiai ji – dvidešimt vienerių, ką tik baigusi Vindsoro moterų koledžą. Pažadėjo pasirūpinti rekomendacijomis. Airisė tarė, kad tokiu atveju galėtų ją paversti „Fi Beta Kapa“ nare, o tėvas atsiduso. Atsakė, kad nereikia persistengti. Man dar teko užduotis trumpai atpasakoti Šekspyro pjeses ir padeklamuoti svarbiausius jų posmus Airisei.

Tėvas įteikė man krūvą vadinamųjų „Mėlynųjų knygelių“ apie literatūrą, o vėliau, kai pavargdavo nuo klausimų apie liokajus, o Franciskas nustodavo mėgdžioti Arturą Tryčerį, tėvas liepdavo man klausinėti Airisės apie Šekspyro pjeses ir sonetus.

– Iš tikro nebūtina visko išmanyti, – sakė jis. – Užtenka žinoti daugiau nei jie. Reikia tik šiek tiek savidrausmės. Po valandą prieš miegą, kad tavęs nepasivytų. Ir tau tas galioja, – pridūrė man, bet nežinojau, su kuo turėčiau lenktyniauti.

Kasdien klausinėjau Airisės. Kas ta Beatričė? Kodėl ji taip bjauriai elgiasi su Benediku? Apie ką yra Audra? Airisei suklydus, tėvas pakeltu balsu rėždavo jai ištisas prakalbas. Kai nebegalėdavome apsikęsti, imdavau garsiai skaityti iš kurios nors kitos „Mėlynosios knygelės“.

Tos knygelД—s buvo tikras stebuklas: Skaitymo menas, Egiptas vakar, Balzako apsakymai, Aristotelio gidas. TД—vas sakД—, kad nД—ra nД— maЕѕiausio iЕЎsilavinusiam Еѕmogui, net ir dЕѕentelmenui, bЕ«tino Еѕinoti dalyko, kurio nerastum vienoje iЕЎ tЕ«kstanДЌio knygeliЕі.

– Jas parašė Emanuelis Haldemanas Džulijus, – tarė tėvas, – o jis buvo genijus. Žydas, socialistas ir genijus. Jo nepavadintum laukiniu aristokratu. Kai kas nors taip sako, omenyje turi, kad jiems paslaugą padarė valstietis, koks nors pakelės nusmurgėlis, kurio daugiau niekada nesutiks. Patikėk, mieloji, taip niekada nesakoma apie žydą džentelmeną, kurį ką tik pakvietė įstoti į priemiesčio klubą.

VД—liau gyvenime, tiksliau, visД… gyvenimД… pildЕѕiau iЕЎsilavinimo spragas iЕЎ tos serijos knygeliЕі ir tuomet supratau, kodД—l tД—vas taip jas mД—go.

KiekvienД… vakarД… moteliuose norД—davau iЕЎsimaudyti duЕЎe ir iЕЎsiplauti galvД…, bet negalД—davau prisiversti, kol kiti sД—dД—davo kambaryje, klausydami ir laukdami. TД—vas ir Franciskas eidavo ДЇ voniД…. Sesuo ten uЕѕtrukdavo iЕЎtisas valandas ir iЕЎeidavo baltu nuo kremo veidu, kietai susisukusi plaukus suktukais. O aЕЎ ten galД—davau uЕѕtrukti tik tol, kol pasisiodavau.

Paskutinę kelionės dieną man suėjo penkiolika. Laukiau, kol kas nors prisimins, galiausiai maždaug vidurdienį, kai visi pritilo, pasakiau: „Oi, su gimtadieniu mane.“ Tada Franciskas sustojo šalikelėje. Tėvas išlipo iš mašinos ir apkabino mane, o sesuo su Francisku pabučiavo į abu skruostus ir priešais ženklą „Burma-Shave“ padainavo „Su gimimo diena“. Tėvas pasakė, kad reikia atšvęsti, todėl sustojome papietauti, nors paprastai to nedarydavome. Visi užsisakėme kokakolos ir firminį patiekalą – sumuštinių su kumpiu ir namine duona. („Ir kiaules patys auginam“, – gyrėsi padavėja. „Nuostabu“, – tarė tėvas ir pamerkė man akį.) Sesuo susegiojo man į plaukus savo sidabrinius segtukus, o Franciskas pasirausė makiažo dėžėje ir davė raudoną lūpdažį. Tėvas pasakė, kad palauks, kol įsikursime, ir tada įteiks man gimtadienio dovaną. Tikėjausi, kad jie gal nepagailės pinigų dviem kambariams ir vakarienei restorane, bet tėvas su Francisku nuėjo į vištienos užkandinę iš serijos „valgyk, kiek lenda“ („Ten visus stebi budri kaip vanago akis“, – sakė Franciskas), išsikloję kišenes vaškuotu popieriumi ir servetėlėmis. Į kambarį grįžo nešini vištų kulšelėmis, šlaunelėmis ir sutraiškytais sausainiais, o mes su Airise viską suvalgėme, susėdusios motelio kambaryje ant grindų. Miegojome kaip visada, o atsibudusi vidury nakties pamačiau seserį, prisiglaudusią prie Francisko ant grindų. Nusėlinau į vonią pirštų galais, pakeliui ramstydamasi į sieną.

– Pastebėjome tave, jubiliate, – tarė sesuo.

Pasakiau, kad nenorД—jau jiems trukdyti.

– Ai, nieko tokio, – tarė Franciskas. – Neturėjome, ką veikti. Airisei liūdna, kad gyvenimas taip susiklostė!

– Dar ko, – paprieštaravo ji. – Paleisk mane.

AirisД— prisiglaudД— prie Francisko, o tД—vas miegojo toliau. GrДЇЕѕau ДЇ lovД….



Nors mЕ«sЕі kampelis Holivude beveik nepriminД— Vindsoro Ohajuje, RytЕі Brukline pasijutome kaip Marse. IЕЎkiЕЎusi galvД… pro langД…, apЕѕiЕ«rinД—jau penkiolikos aukЕЎtЕі gyvenamuosius namus ir plaДЌius bulvarus, ЕЎaligatvius, pilnus skubanДЌiЕі ЕѕmoniЕі, autobusus ir traukinius, vaЕѕiuojanДЌius per visД… miestД… nuo vieno galo iki kito, kinЕі, graikЕі, lenkЕі ir italЕі restoranus su lauko tentais, dailius mЕ«riukus kaip tД—vo namas Ohajuje ir maЕѕus nutriuЕЎusius namukus, taip susigrЕ«dusius, kad su kaimynais galД—tum lengvai dalytis pusryДЌiais. Ten buvo skrybД—liЕі fabrikas, dabar gaminantis karui ЕЎalmus, liftЕі fabrikas ir kilimЕі gamykla, o ДЇ fabrikus ir iЕЎ jЕі vaikЕЎДЌiojo moterys, mЕ«vinДЌios kelnes, ir tЕ«kstanДЌiai ЕѕmoniЕі uЕѕsiiminД—jo savais reikalais, bet jokiu bЕ«du ne pramogЕі verslu.

UЕѕkopД—me laiptais porД… aukЕЎtЕі ir Francisko seserys puolД— jam ДЇ glД—bДЇ, tarsi jis bЕ«tЕі grДЇЕѕД™s namo iЕЎ fronto. Mane su Airise apkabino draugiЕЎkai, bet mechaniЕЎkai, o tД—vД… tik nuЕѕvelgД—.

Dabar prisiminusi, viską joms atleidžiu. Jos priėmė gyventi penkiolikos metų mergaitę storais akiniais ir užsispyrėlės išraiška, jos seserį, išpuikusią buvusią žvaigždutę (kuri ir elgėsi kaip išpuikusi žvaigždutė), ir pasipūtusį anglą, ničnieko, be įmantrių manierų, daugiau neturintį. Jos suteikė mums nakvynę, gamino valgį ir nesipainiojo po kojomis, kol keletą dienų įnirtingai studijavome, ruošdamosis darbo pokalbiams Didžiajame Neke. Bėja užsiminė, kad mano sesuo būtų panašesnė į guvernantę (tik kažin ką tai reiškia – nė vienas iš mūsų šešių nebuvome matę nei tikrų guvernančių, nei namų, kuriuose jų prireiktų), jei raudonus plaukus persidažytų rudai kaip pelė, ir jos kartu nuėjo į Bėjos butą, o paskui sesuo grįžo panaši į Oliviją De Havilend. Nors vyrų namuose nemačiau, maniau, kad abi seserys ištekėjusios, nes abi nešiojo vestuvinius žiedus. Airisė išvadino mane idiote, nes kas nori, net ir aš su Francisku, galime nešioti vestuvinį žiedą, ir niekas neįrodytų, kad tai melas.

– Va, kuo nuostabus karas, – tarė ji. – Visi gali būti kuo tik nori.



BД—ja paklausД—, gal norД—ДЌiau iЕЎeiti pasivaikЕЎДЌioti aplink namus, kol Franciskas su tД—vu paskutinДЇ kartД… pasikartos EmilД—s Post modernaus gyvenimo taisykles, o sesuo deklamuos Е ekspyrД… ir iЕЎvardys keturiasdeЕЎimt aЕЎtuonias valstijas. KarnД— ДЇdavД— man dvideЕЎimt penkis centus. NuД—jau ДЇ parduotuvД™ prie kampo ir prisipirkau turkiЕЎkЕі saldumynЕі. Kelis kartus apД—jau kvartalД… ir perД—jau ДЇ tД… gatvД—s pusД™, kur maДЌiau didesniЕі namЕі ir aukЕЎtesniЕі medЕѕiЕі, o tada praД—jau didelДЇ, ligoninД—s, o gal mokyklos dydЕѕio, mЕ«ri- nДЇ pastatД…. Ant jo aukЕЎtЕі baltЕі durЕі ЕЎvietД— ЕѕydiЕЎka ЕѕvaigЕѕdД—, o kampuose buvo iЕЎraiЕѕytos hebrajiЕЎkos raidД—s. DidelД— medinД— iЕЎkaba skelbД—: IZRAELIO DIDYBД–S NAЕ LAIДЊIЕІ NAMAI. UЕѕ pastato pamaДЌiau ЕѕaidimЕі aikЕЎtelД™ su ДЌiuoЕѕykla, laipyne ir sЕ«pynД—mis. AikЕЎtelД—je sukinД—josi apie penkiasdeЕЎimt vaikЕі. BЕ«rys maЕѕdaug mano amЕѕiaus berniukЕі ЕѕaidД— beisbolД…. AtmuЕЎtas odinis kamuolys ДЇdubo. Atsirito prie manД™s, o vienas iЕЎ didЕѕiausiЕі berniukЕі, aukЕЎtas ЕЎviesiaplaukis, jДЇ pagriebД—, nuЕѕvelgД— mane ir sviedД— metikui.

– Tu ne mokykloje, – pasakė jis.

NuД—jau prie pastato kampo, atsirД—miau ДЇ plytas ir suvalgiau savo pailgД… turkiЕЎko saldД—sio ritinД—lДЇ. AukЕЎtasis ЕЎviesiaplaukis vaikinas, vД—l pagavД™s kamuolДЇ ir iЕЎmuЕЎД™s kaЕѕkokДЇ maЕѕД…, storД… vaikiЕЎДЌiД…, persibraukД— plaukus ir dar kartД… paЕѕvelgД— ДЇ mane. Nutaisiau aktorД—s pozД…, sulenkta koja ДЇsirД—miau ДЇ mЕ«rinД™ sienД…, sukryЕѕiavau rankas. Д®sidД—jau akinius ДЇ kiЕЎenД™ ir pasisukau ДЇ jДЇ profiliu.

Kasdien vaikščiojau pro tą našlaičių prieglaudą. Vis dairiausi to aukšto šviesiaplaukio vaikino. Jie buvo kaip aš: pamesti, nemylimi, patyrę baisių nesėkmių. Be to, žydai ir dar mano bendraamžiai, o jų kraujo brolius kasdien skerdė Europoje. Vokiečiai galėjo ateiti, įsiveržti ir išskersti juos netgi čia, Brukline. Jie, kaip ir aš, tikriausiai visą laiką nerimavo. Kartais man patikdavo galvoti, kokia drąsi būčiau, jei susidurčiau su vokiečiais. Žinojau, kad pasibjaurėtina vis įsivaizduoti, kokia aš drąsi, dar blogiau – žinojau, kad tai Airisė būtų drąsuolė, flirtuotų su naciais ir, prisikimšusi pasų į liemenėlę, gelbėtų žydų senukus ir kūdikius. O aš sėdėčiau kur nors ant laiptų, įkišusi nosį į knygą, ir prisipločiau prie turėklų, jiems bėgant pro šalį.




7.В Susapnuok ir mane



PasirodД—me anksti. ApЕѕiЕ«rД—jome ToreliЕі namД… iЕЎ kitapus gatvД—s, pasistatД™ maЕЎinД… po dideliu Д…Еѕuolu. Е aligatviЕі ten nesimatД—, o ДЇvaЕѕiavimo keliukai buvo tokie ilgi, kad namai stovД—jo uЕѕ ketvirДЌio mylios nuo akmeniniЕі sienЕі ar kaltinio metalo tvorЕі. VirЕЎ KarnД—s maЕЎinos palinko didЕѕiulis forsitijos krЕ«mas. TД—vui atrodД—, kad gerai uЕѕsimaskavome.

– Viduržemio jūros stilius. Akivaizdu, jie – italai. Geros raudonos plytelės. Turbūt yra ir baseinas, – dėstė jis.

AirisД— tarД—:

– Čia kaip Holivude. Tokių namų pilnas Beverli Hilsas.

TД—vas nutaisД— balsД… kaip visada, kai kД… nors cituodavo:

– „Jie buvo nerūpestingi žmonės, sudaužę kokį daiktą ar gyvą padarą, vėl atsitraukdavo atgal į savo neišmatuojamai nerūpestingą gyvenimą.“ Didysis Getsbis.

AirisД— iЕЎlipo iЕЎ maЕЎinos pasitaisyti sijono, aЕЎ irgi iЕЎlipau jai padД—ti.

Franciskas tarД—:

– Nemanau, kad šitie žmonės nerūpestingi. Pinigai visai neseniai pakliuvo jiems į nagus. Žinot, ką pasakysiu: kertam, kad Torelių senelis dar prekiavo vaisiais kioske, kai šitas tipas buvo mažas. Pasižiūrėkit į visa tai – į krūmus, įvažiavimą, kiek daug belgiškų plytelių. Viskas nauja.

TД—vas tarД—:

– Kas už tai, kad viskas būtų nauja ir brangu?

Mes su Airise pakД—lД—me rankas.

NegalД—jome atsigД—rД—ti tuo dailiu namu, kraipydamos galvas, mД—gindamos ДЇЕѕiЕ«rД—ti kambarius. NuЕѕvelgД—me baltД… balkonД… antrame aukЕЎte ir ilgД… pilkЕі plyteliЕі keliukД…, vingiuojantДЇ per Еѕalios vejos jЕ«rД…. Franciskas vД—l papurЕЎkД— sesers plaukus ir liepД— tД—vui nusiimti skrybД—lД™, o kai jie nuД—jo keliuku ir pradingo, mes su Francisku ДЇsitaisД—me ЕЎeЕЎД—lyje ir ЕѕaidД—me kortomis, kol grДЇЕѕo.




LaiЕЎkas nuo AirisД—s


Portobelo kelias 27,

Londonas

1947-ЕіjЕі sausis


Miela Eve,

Atsimenu, kaip ЕЎnipinД—jome Torelius pro forsitijos ЕЎakas. Franciskas suЕЎukavo man plaukus ДЇ ЕЎinjonД….

Nuo pirmos dienos Toreliai man atrodД— labai mieli ЕѕmonД—s. (Na, DЕѕo Torelis tai atrodД— lyg bЕ«tЕі visД… dienД… krovД™s sunkveЕѕimius. DvokД— provolonД—s sЕ«riu ir mylД—jo savo ЕЎeimД…. Atrodo, suraЕЎiau viskД…, kД… tik kada nors Еѕinojau apie DЕѕo TorelДЇ.) Prisimenu dvynes KaterinД… ir MerД™, maЕѕД…jДЇ berniukД… DЕѕojДЇ ir maЕѕylДЇ PolДЇ. MaЕѕylДЇ, galima sakyti, visi ir vadino maЕѕyliu, ir ne mano reikalas buvo jДЇ priЕѕiЕ«rД—ti. Tau jis turbЕ«t patiko.

Ponia Toreli atidarė duris. Edgaras mus pristatė ir pripasakojo visokių įspūdingų nesąmonių apie mudviejų darbo patirtį, bet mokėjo oriai patylėti ir beveik santūriai reikšti susižavėjimą baldais (masyviais ir tamsiais) ir vaizdais už lango (erdviais ir žaliais). Pateikė mudviejų rekomendacijas, o aš dariau viską, ką ir jis, nes mano patirtis „MGM“ nenuėjo perniek. Susidėjo rankas už nugaros ir nuslinko prie didžiojo lango. Aš iškart nuslinkau jam iš paskos. Žiūrėjome į Long Ailando sąsiaurį, kol ponia Toreli perskaitė mūsų rekomendacijas (gražiu dailyraščiu parašytas Francisko) ir grąžino mums. Ponia Toreli leido suprasti, kad norėtų išvengti žodžio „liokajus“, nes Torelių namams iš tikrųjų nereikia tokio prakilnaus žmogaus kaip Edgaras. Edgaras nenusiminė. Išliko mandagus. „Mažordomas“, – pasiūlė jis. Toks, pasak jo, galėtų vairuoti visur, kur tik reikės poniai Toreli ir visai šeimai, patarnauti formalesnių renginių metu ir apskritai tvarkyti namų reikalus. Ponia Toreli nemokėjo žaisti pokerio. Ji plačiai nusišypsojo. Paklausė, kaip reikės jį vadinti, o Edgaras pasakė, kad bus gerai Aktonas. Ponia Toreli pamėgino jį vadinti ponu Aktonu, o Edgaras trupučiuką pasitempė. „Užteks vien Aktono, ponia“, – pataisė jis, susidėdamas rankas už nugaros. Ji pasijuto išmintingai įspėta, apsidžiaugė, kad jai atleista, susižavėjo. Kadangi jūs su Edgaru abu tokie, stebiuosi, kad apskritai atsidūriau scenoje. Ponia Toreli nesielgė formaliai, ji dar nebuvo pripratusi prie turtų, bet buvo kilusi iš Europos, tad suprato klasių skirtumus, nesvarbu, kad anksčiau buvo jų nuskriausta. Persikėlę į Didįjį Neką, jie žengė ne mažesnį žingsnį nei mes.

Mudvi niekada nesikreipėme viena į kitą kitaip nei „panele Airise“ ir „ponia Toreli“. Didžiulėje bordo spalvos svetainėje ji susikvietė vaikus prie savęs, – atrodė tarsi Senojo pasaulio paveikslas. Abi mergaitės buvo putlios ir dailios, apsirengusios tamsiai mėlynomis ir baltomis jūreiviškomis suknelėmis, juodas garbanas susikėlusios aukštyn, o Džojis atrodė lyg dinamito lazdelė, aprengta tamsiai mėlynais šortais, liemene ir ne iki galo užrišta varlyte. Mažylis tarsi mažasis princas gulėjo nėriniuotame lopšyje su stogeliu.

– Mergaitės kitais metais eis į mokyklą, – tarė ponia Toreli. – Nesiterliosiu su darželiais. Jos eis į pirmą klasę. Noriu, kad jos būtų… Jos turi būti…

– Pasiruošusios, – tariau.

Ji linktelД—jo ir uЕѕdД—jo rankas Katerinai (ar Merei) ant plaukЕі. Galima imtis darbo.

Pasigailėjau, kad parduodu jai tokią prastą prekę – save, nes ji norėjo savo mergaitėms geriausio, norėjo, kad kitos mergaitės, kurių mamos lieknos, dažo plaukus šviesiomis sruogomis, laisvalaikiu nešioja moteriškus marškinius ir vairuoja kadilakus, žaistų su jos Keite ir Mere. Ji aprodė mums namą, o aš kalbėjau kaip Edgaras. Mums viskas patiko. Virtuvė būtų tikusi geram restoranui: ištisos mylios marmuro, du ryškiai geltoni šaldytuvai. Viskas užlieta saulės spindulių. „Labai šviesu, madam“, – pasakė Edgaras, o ponia Toreli jam kažką atsakė, bet aš nieko nepridėjau, nes tuo metu įėjo Rinė, nešina pirkinių maišu, ir aš vos nenualpau.

Atsimeni, kaip ji atrodė? Kažin ar kada nors kalbėjome apie jos išvaizdą. Jei būtų vyras, būčiau tau sakiusi: „Koks gražuolis, koks laimikis!“ Juk negalima mažajai savo sesutei sakyti: „O Dieve, argi Torelių virėja – ne pati seksualiausia būtybė, kokią teko matyti? Nieko sau gražuolė, kakta plati kaip Madonos, didžiulės akys, didelė raudona burna, visos dalys nuostabiai didelės, bet nieko – per daug. Ir net aš, tokia netikša, supratau, kad jos siela – kaip šventosios, grynas gėris.“ Ne, taip sakyti negalima. Ir žinau, kad tu joje nepastebėjai to, ką mačiau aš.

Viliuosi, niekada daugiau nieko nebepamilsiu.

Tikiuosi, paraЕЎysi man.



В В В В AirisД—



* * *

Persikraustėme į karietinę, kitaip sakant, į butą virš garažo. Toreliai turėjo dvi mašinas: juodą kadilaką ir juodą linkolną. Kai įsitaisėme, gyvenome beveik visai kaip Ohajuje, tik svetainė buvo mažesnė, maistas geresnis ir nebuvo pianino. Aš, matyt, jau niekada neketinau eiti į mokyklą, bet turėjau baseiną, kuriame galėjau plaukioti, kai Torelių nebūdavo namie. Tėvas su seseria kasdien eidavo dirbti kitapus baseino, o aš nesipainiodavau po kojomis arba važiuodavau į Brukliną aplankyti Bėjos, Karnės ir Francisko, kurie jau turėjo tris butus tame pačiame pastate, o Bėjos ir Karnės vyrų vis dar nesimatė. Keturias dienas per savaitę nusigaudavau į Rytų Brukliną (net pro miegus būčiau tai sugebėjusi: autobusu nuvažiuoti į metro stotį, traukiniu į Flašingą, metro į Geitso aveniu stotį, pasukti į kairę ir nueiti šešis kvartalus iki Bėjos ir Karnės salono „La Bella Donna“). Už penkiasdešimt centų per dieną šlaviau plaukus, lanksčiau rankšluosčius, valiau tualetą ir ruošiau pietus Bėjai, Karnei ir sau. Bėja mokė mane plauti galvas („Nepešk, niekada netrink, dirbk pirštų pagalvėlėmis!“), o ponioms patikdavo mažų mano rankų prisilietimai. Karnė pristatydavo mane kaip savo dukterėčią, jos visiems sakydavo, kaip ir tėvas pasakė Toreliams, kad aš geniali, tik mažoka pagal amžių, ir kad baigiau mokyklą, sulaukusi vos penkiolikos. Niekas neklausdavo, kodėl tokia geniali mergina dirba visų galų tarnaite grožio salone. Žymėjausi pastabas apie plaukų spalvas ir antakius, apie lūpų ir nagų spalvų derinimą, apie grožio salono taisykles. (Reikia sakyti ne: „Ei, tavo šaknys matosi“, o: „Gal truputį atnaujinkime?“, ne: „Švenčiausioji Dievo Motina! Kas tau atsitiko?“, o: „Gal tau Evė gali pasiūlyti puodelį arbatos ar stiklinę kokakolos?“) Perskaičiau visą Čarlzą Dikensą ir nepraleisdavau nė vieno žurnalo Photoplay numerio. Per darbo pertraukas eidavau pro našlaičių prieglaudą pasidairyti to aukšto šviesiaplaukio vaikino.

O AirisД— stebД—jo RinД™ Haitman. AirinД… Lombardo Haitman. AirisД— ЕЎeЕЎis mД—nesius sД—dД—jo ToreliЕі virtuvД—je, apsimesdama, kad nori iЕЎmokti visais ДЇmanomais bЕ«dais kepti viЕЎДЌiukus ir kad jД… domina patiekalai, kuriuos galima paruoЕЎti iЕЎ ЕѕaliЕіjЕі pupeliЕі. Atsivesdavo ДЇ virtuvД™ ToreliЕі mergaites ir kepdavo su jomis sausainius. Po vakarienД—s likdavo sД—dД—ti prie didЕѕiojo stalo virtuvД—s viduryje ir pasisiЕ«lydavo ЕЎluostyti indus ar atneЕЎti Rinei stiklinД™ vandens, o jei uЕѕeidavau ko nors uЕѕkД…sti, AirisД— badydavo mane Еѕvilgsniu, kol iЕЎeidavau sau. Nesupratau, kodД—l jai patiko RinД—. Man ji priminД— vienД… poniД… ant spageДЌiЕі padaЕѕo stiklainio, tik buvo dailesnД—s figЕ«ros. Kad netrukdyДЌiau Airisei, porД… naktЕі per savaitД™ nakvodavau Brukline ant sofos, kartais, kai RinД— anksДЌiau iЕЎeidavo namo, AirisД— prisijungdavo prie mЕ«sЕі. Ir kalbД—davo apie RinД™. KalbД—davo, kokia ypatinga ta RinД—, kokia puiki virД—ja, kokia nuostabi siela, kokios graЕѕios akys, koks apgamД—lis prie pat kairД—s akies ir kokia RinД— nelaiminga su savo vyru Gasu, nes jie negali susilaukti kЕ«dikio, bet kaip neiЕЎpasakytai jinai jam gera. BД—ja su Karne apie visa tai nesakД— nД— ЕѕodЕѕio, o kol dar bЕ«davo ne per vД—lu, Franciskas palydД—davo mus ДЇ metro. VienД… vakarД… jis tarД—:




Конец ознакомительного фрагмента.


Текст предоставлен ООО «ЛитРес».

Прочитайте эту книгу целиком, купив полную легальную версию (https://www.litres.ru/amy-bloom/mums-pasisek/) на ЛитРес.

Безопасно оплатить книгу можно банковской картой Visa, MasterCard, Maestro, со счета мобильного телефона, с платежного терминала, в салоне МТС или Связной, через PayPal, WebMoney, Яндекс.Деньги, QIWI Кошелек, бонусными картами или другим удобным Вам способом.



notes


Примечания





1


XX a. pirmoje pusД—je Holivudo bulvaro ir Vaino gatvД—s sankryЕѕoje Los AndЕѕele buvo sutelkta didЕѕioji dalis JAV radijo ir kino verslo. (Red. past.).




2


Valet (pranc.) – tarnas. (Red. past.).



Если текст книги отсутствует, перейдите по ссылке

Возможные причины отсутствия книги:
1. Книга снята с продаж по просьбе правообладателя
2. Книга ещё не поступила в продажу и пока недоступна для чтения

Навигация